Mieli broliai ir seserys, pereitą savaitgalį minėjome Pasaulinę gyvybės dieną. Žmogaus gyvybė neatsiejama nuo moters, kuriai Viešpats patikėjo ypatingą misiją žemėje – duoti Gyvybę. Net pats Dievas žmonijai apsireiškė per moters įsčias. Argi nenuostabu – po savo širdimi jausti užsimezgusią gyvybę ir žinoti, kad per tave Dievas panoro pasauliui padovanoti dar vieną stebuklą – žmogų!

Kiekvieno žmogaus atėjimas į pasaulį yra tikras stebuklas ir džiaugsmas. Ir šito Dievo stebuklo dalininkė yra moteris.
Minint Gyvybės dieną jūs daug girdėjote, skaitėte, stebėjote laidas apie gresiančius pavojus žmogaus gyvybei, apie pagundą moteriai: ar nusidėti ir prarasti džiaugsmą bei ramų gyvenimą visiems laikams.

Gydytojai psichiatrai liudija apie liūdnas pasekmes moteriai, nutraukusiai savo įsčiose užsimezgusią gyvybę. Nė viena moteris, kuriai buvo padarytas abortas, nenusiskundžia fiziniu skausmu, moterį slegia dvasinė kančia. Keičiasi jos požiūris į gyvenimą, jo vertybes, į artimus žmones, pagaliau į save pačią. Jos dažnai sapnuoja negimusį kūdikį, vengia draugų, turinčių mažus vaikus, negali ramiai praeiti pro žaidžiančius vaikus. Jos puola į depresiją. Dėl to nukenčia šeimyninis gyvenimas, bendravimas su artimaisiais, netgi prieinama prie savižudybės.
Bažnyčia visada skelbė, skelbia ir skelbs, kad motinystė yra kilnus pašaukimas, moters gyvenimo kulminacija. Tikinčiųjų bendruomenė visada turi kovoti už gyvybės išsaugojimą, už besąlygišką moters pasirinkimą – duoti pasauliui gyvybę. Yra visiškai absurdiškos įvairios diskusijos, bandymai išlaisvinti moterį neva nuo tokių „bažnytinių prietarų“, nes motinystė, anot jų, apribojanti moters karjeros perspektyvas, atima daug laiko, kuris galėtų būti išnaudotas savišvietai, mokslui arba paprasčiausiai pasilinksminimui. Tokie samprotavimai skatina moterį padaryti nepataisomą klaidą. Kiekvienas vaikas yra didelė Dievo malonė, neįkainuojama Jo dovana. Argi galima atsisakyti džiaugsmo, kurį teikia vaiko meilumas, švelnumas, patiklumas?

Šiandien niekam nekyla abejonių, kad didžiausia įtaka vaiko harmoningam vystimuisi priklauso nuo motinos.
Tad labai svarbu, kad motinos meilė nebūtų savanaudiška, egoistinė. Kitaip tariant motinos meilė turi būti nukreipta tam, kad suvokti tikruosius vaiko poreikius, polinkius, į juos atsišaukti, padėti vaikui lavinti Dievo duotus talentus.
Motinos egoistinė meilė dažniausiai nukreipta į savo kaip mylinčios motinos įvaizdžio kūrimą. Ji visur demonstruoja savo meilę vaikui. Tokios mamos mąsto už vaiką, už jį planuoja, puikiai žino, kokie geri, o kokie blogi draugai. Netgi gyvenimo partnerį išrenka pačios. Taip mamos slopina vaiko savarankiškumą, neleidžia jam geriau pažinti aplinkinį pasaulį, žlugdo vaiko pasitikėjimą savimi.

Teko pažinti šeimą, kurioje mama viena augino sūnų. Suprantama visą savo meilę skyrė jam. Tiksliau sakant ne jam, o sau, visur demonstruodama, kokia ideali yra mama. Ji svajojo, kad jos sūnus taptų chirurgu, nors jis jokio patraukimo tam neturėjo, jį daugiau viliojo tapyba, fotografija. Baigęs mokyklą, jaunuolis nedrįso prieštarauti mamai, pakluso jos norui. Sąžiningai studijavo mediciną, tačiau visą laisvalaikį skyrė savo pomėgiams.
Kai gavo diplomą, įteikė jį mamai, sakydamas: „Įvykdžiau tavo norą, o dabar užsiimsiu tuo, ką aš pats mėgstu“. Taip jaunuolis tapo fotografu.

Dar blogiau, kai mama paverčia vaiką savotišku daiktu. Su juo elgiamasi taip, tarsi jis nebūtų asmenybė. Toks vaikas nuolat girdi priekaištus, draudimus, nuolatinį barimą. Štai kodėl dažnai iš normalios šeimos vaikai tampa alkoholikais, narkomanais, netgi nusikaltėliais.

Taigi motinos meilė turi būti protinga, nuolanki, pirmiausia tarnaujanti vaiko asmenybės formavimui, o ne savo egoistinių poreikių tenkinimui. Vaikas turi jausti nuoširdžią motinos meilę, žinoti, kad yra mylimas, tuomet į motinos meilę atsilieps savo meile.

Gegužės mėnuo skirtas visų mūsų dangiškajai Motinai Marijai, kuri yra puikus pavyzdys visoms žemiškoms motinoms.
Mielos mamos, mylėkite taip, kaip Jėzų mylėjo Marija – nuolankiai, jautriai, kantriai išgyvendama Sūnaus kančias. Juk ji nepuolė isteriškai ginti Sūnaus ir atkalbinėti Jį, kai Jis vykdė dangiškojo Tėvo valią – leidosi būti suimtam, išjuoktam, žiauriai nukankintam ir nukryžiuotam. Marija viską ramiai, tyliai išgyveno savyje, nei žodžiu, nei jokiu veiksmu neprieštaraudama Jėzaus pasirinkimui. Ji žinojo, kad tokia yra Dievo valia, Ji pati paklusniai vykdė Jo valią, todėl nesipriešino Dievo Sūnaus likimui.

Mielos ir brangios mamos, būkite išdidžios savo pašaukime motinystei, auklėkite dukras Dievo meilėje, per kurią jos taip pat patirs motinystės džiaugsmą. O .jūs, vyrai, būkite ištikimi savo žmonoms, būkite tvirta uola, į kurią moteris galėtų atsiremti sunkią valandą.

Tegul Dievo palaima ir malonių gausa išsilieja kiekvienoje šeimoje, o Jo meilė apsaugo nuo šio pasaulio pagundų nusidėti.