Mieli broliai ir seserys Kristuje, šios dienos katechezės tema: „Didysis Dievo ir artimo meilės įsakymas“.
Evangelijoje girdėjome Kristaus žodžius: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtume, kaip aš Jus mylėjau“ (Jn 15,12) arba kitose Evangelijose šis įsakymas skamba taip: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10,27).

Prieš pradedant pokalbį apie šį Dievo įsakymą, norėčiau paklausti jūsų, koks žodis šiandien dažniausiai skamba žmonių lūpose?
Atsakymas be abejonės vienas – tai trumputis žodelis „aš“ arba „man“. Aš pirkau, aš pardaviau, aš padariau, aš pastačiau, aš „prasukau reikalą“ arba man reikia, man sekasi, man tai nepatinka ir t.t.

Žmogus yra tapęs savo egoizmo vergu. Egoizmas neleidžia jam aukotis vardan kito. Toks žmogus niekada neturi laiko net artimiausiems žmonėms, jis nemato skurstančio, alkstančio, stokojančio meilės ir dėmesio. Jis neturi laiko ir Dievui. Jo puikybė diktuoja, kad jis pats sau Dievas.
Taip be Dievo ir žmonių meilės pasaulis darosi vis skurdesnis ir nežmoniškesnis. Iš žmogaus egoizmo kylantis pyktis, nepasitenkinimas, pavydas užgožia gražiausius jausmus, iškreipia bendražmogiškuosius santykius.
Žodis „meilė“ dažnai sukelia pašaipėlę ar iššaukia pasipiktinimą.

Vienoje parapijoje buvo įsteigta Šv. Rašto pažinimo grupė. Vieną kartą į šią grupę atsitiktinai atėjo vaikinas. Kaip tik tą vakarą buvo perskaityta šios dienos Evangelijos ištrauka. Kunigui pradėjus kalbėti apie begalinę Dievo meilę, apie krikščionišką meilę vienas kitam, vaikinas garsiai sušuko: „Nesąmonė! Jūs vis kartojate - meilė, meilė, meilė... Aš nežinau, kas yra meilė. Viskas melas, visiškas absurdas!” Visi sutrikę nutilo, pokalbis tą vakarą neįvyko. Kai visi išsiskirstė, vaikinas liko vienas su kunigu. Tuomet jis atvėrė širdį. Pasirodo, kai jis buvo dar mažas, girtuokliai tėvai jį išmetė į gatvę. Vaikinas augo įvairiuose globos namuose, mėtomas iš vienos vietos į kitą. Kunigas pakvietė vaikiną dažniau ateiti ir paprašė grupės narių rodyti šiam vaikinui daugiau dėmesio ir jautrumo. Vienas narys – parūpino vaikinui darbą, vėliau vaikinas įsigijo profesiją, sukūrė šeimą. Taip darbais grupės nariai įrodė meilę artimui.

Kas gi yra meilė, kuri tiek daug diskusijų sukelia šiandien?
Bažnyčios Katekizme parašyta: „Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios padedami mes mylim Dievą labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą – dėl Dievo meilės – kaip save pačius“ (KBK,1822).
Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu (plg. Jn 13,34). Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13,31), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!” (Jn 15,9). Arba kaip girdėjote pradžioje: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtume, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15,12) (plg. KBK, 1823)
Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5,10), - sako apaštalas Paulius. Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti kaip Jis, net savo priešus (plg. Mt 5,44), tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip jį patį (KBK, 1825).
„Iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,25), - sakė Kristus. Jis nuolat kartoja savo mokiniams, kad ką jie padaro vienam iš brolių, padaro jam pačiam.

Savo kunigystės praktikoje susidūriau su žmonėmis, kurie stropiai lanko bažnyčią, daug meldžiasi, pasižymi daugeliu dorybių, tačiau jų sielos nesusilieja su Dievu. Ilgą laiką tai buvo man mįslė. Pagaliau priėjau išvados, kad tai atsitinka dėl artimo meilės trūkumo.

Tikroji meilė nėra paprasčiausias jausmingumas, bet pasirengimas padaryti artimui visa, ką sugebame ir vengti viso, kas jam gali kenkti. Ne visi žmonės mums vienodai simpatiški, priimtini. Kartais mus gali atstumti jų ydos: grubumas, jautrumo stoka, įžūlumas, prieštaringumas ir daugelis kitų dalykų. Tačiau tai nėra kliūtis juos nemylėti. Priešingai, rodydami jiems meilę ir jautrumą, galime pasėti gėrio sėklas jų širdyse, kaip tai atsitiko su išsišokėliu vaikinu.
Mylėti artimą, vadinasi mylėti konkretų žmogų, tą, kuris yra šalia tavęs, o ne apskritai žmoniją. Jėzus niekada neliepė mylėti žmonijos, bendruomenės.

Lengva mylėti tam tikrą visumą žmonių, nes ta visuma niekada tavęs neįžeis, nenuvils, nesuerzins. Kur kas sunkiau mylėti savo artimą ir jam tarnauti. Jėzus į žemę atėjo dėl kiekvieno asmeniškai – dėl tavęs, dėl manęs, dėl jo. Ir kiekvienam asmeniškai apreiškė Dievo meilę. Tokia meile mums įsakyta mylėti konkretų žmogų su visais jo trūkumais, ydomis. Bažnyčios Katekizmas moko: „Meilė iš visų dorybių didžiausia. Iš dieviškų dorybių ji yra pirmoji: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ ( Kor 13,13), - rašė apaštalas Paulius laiške korintiečiams.

Meilės įkvėptas, dorinis gyvenimas duoda krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“. (1Jn 4,19; KBK, 18,28).

Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas, meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą. (KBK 1829).
Mielieji, kaip gera gyventi mylint ir dovanojant save kitam. Tuomet nėra beprasmių dienų, bemiegių naktų, kurias gimdo žmogaus egoizmas, nuolatinis rūpestis savuoju „Aš“. Dievas mus myli pasiaukojančius, iš meilės tarnaujančius, dalijančius gėrį ir meilę kitiems.

Literatūra:
Naujasis testamentas, 2006
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1996
Daniel Considine SJ, Dievas mus myli, 2005
Peter Kreeft, Tave mylintis Dievas, 2006
Vytautas Kazlauskas , Atverkime protus ir širdis Jėzui Kristui, 2009