Po džiaugsmingo velykinio laikotarpio, kai Šventasis Raštas mus vedė Prisikėlusio Kristaus keliais, Apaštalų darbai ir apaštalo Pauliaus laiškai liudijo, kad Kristus tikrai prisikėlė, keturiasdešimt dienų Jis rodėsi savo mokiniams, kartu su jais valgė ir gėrė, priminė visus pranašus, aiškino jiems, kas visuose raštuose apie Jį pasakyta.

Žengdamas į dangų pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri stiprins, teiks jėgų ir padės drąsiai liudyti Jo prisikėlimą ir Dievo meilę. Kiekvienas mūsų per Krikštą ir Sutvirtinimo sakramentą taip pat gauname Šventosios Dvasios dovaną.
Pereito sekmadienio Šventasis Raštas priminė mūsų Viešpaties didžiausią dovaną. Jis savo bičiuliams, Jį įtikėjusiems paliko Eucharistiją – Švč. savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais.
Kaip suprasti „įtikėjusiems“? Kodėl ir kaip mes turime tikėti?

Šios dienos katechezėje: „Tikėjimo dorybė“ bandysiu atsakyti į šiuos klausimus. Bažnyčios Katekizme skaitome: „Savuoju Apreiškimu „neregimasis Dievas iš begalinės meilės žmonėms parbyla į juos kaip į savo bičiulius ir bendrauja su jais, kviesdamas savo draugėn ir priimdamas juos į šią draugiją“ (DV 2). Tam kvietimui tinkamas atsakas yra tikėjimas (KBK,142) – viena iš trijų dieviškųjų dorybių.
Iš tiesų Jėzus kalbėjo: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14,23).
Mylėti Jėzų, laikytis Jo žodžio, vadinasi tikėti Švč. Trejybe, Dievo meile, Kristaus auka ant kryžiaus vardan mūsų išganymo ir Jo prisikėlimu.

Tikėjime svarbiausia paklusnumas. Paklusti tikėjime reiškia laisvai pritarti išgirstam žodžiui, nes jo tiesą laiduoja Dievas, pati Tiesa. To klusnumo pavyzdžiu Šventas Raštas mums siūlo Abraomą, tobuliausiai pakluso Marija (KBK, 144).
Tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatsiejamas laisvas pritarimas Dievo apreikštai tiesai (KBK,150). Vadinasi, visiškai pasitikėti Dievu ir absoliučiai tikėti tuo, ką Jis sako. O Jėzus mums sako, kad Dievas yra Meilė, besąlygiškai mylintis kiekvieną savo Kūrinį.

Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžintąjį gyvenimą“. (Jn 3,16).
Jei mes tikime, jog Dievas mus myli, tai ir mes turime mylėti Dievą ir viską, ką myli Jis. Tam įpareigoja mus Jėzaus paliktas įsakymas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (LK 10,27).
Jėzus atsisveikinimo kalboje sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“(Jn 13,35).
Štai kas parodo, ar esi krikščioniškojo tikėjimo. Jei tiki Jėzumi, Jo atnešta Gerąja Naujiena - Dievas yra Meilė. Tavo širdis turi būti atvira - pirmiausia priimti Dievo meilę ir po to ją dalinti artimiesiems.

Prisipažinkime, kad tai vienas sunkiausių uždavinių. Nėra sunku tikinčiajam sekmadieniais ateiti į bažnyčią, nėra sunku sukalbėti rožinį, vakarines maldas, bet štai mylėti kiekvieną, nors ir nevienodai – vienus labiau, kitus mažiau, yra iš tiesų sunku. Juk taip sunku atsispirti pagundai neapkalbėjus to, kuriam geriau sekasi, kuris yra pranašesnis. Arba giliai, giliai širdyje pikdžiugiškai nusišypsai, kai tave įžeidusiam skaudžiai užgavusiam nepasiseka.

Kitaip tariant, kiekvieną kartą nugali taikliai nusakytas lietuviškas būdas: jei kaimynui blogai, tai man labai gerai.
Taip elgiasi silpno tikėjimo žmogus, kuris pasitiki tik savo jėgomis, netiki, kad Jėzus nuolat yra su mumis, nuolat siunčia mums išbandymus, kai per daug nutolstame nuo Dievo ir pagalbą, kai neviltyje sušunkame: „Jėzau, tau nerūpi, kad aš žūstu!”

Mielieji, mes vieni patys be Dievo nieko negalim nuveikti. Apie tai kalbėjo ir Kristus. Ir mūsų tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė. Prisiminkime, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, į tai Jėzus atsakė: „Palaimintas tu, Simonai (...), nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje (Mt 16,17). „Kad šis tikėjimas pasireikštų, reikalinga mus pranokstanti ir padedanti Dievo malonė bei vidinė Šventosios Dvasios pagalba“ (KBK, 153) - moko mus Bažnyčios Katekizmas.

Tačiau negalima paneigti ir to, kad tikėjimas yra žmogiškasis veiksmas. Juk tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu bei Jo apreikštosiomis tiesomis neprieštarauja tai, ar mes tikim, ar ne, ką kitas sako, ką pažada. Tiesa, kai pažadai neįvykdomi, ryšys tarp žmonių gali nutrūkti. Dievui gi mes daug kartų pasižadame nebenusidėti, tačiau per išpažintį vis kartojame tuos pačius nusižengimus ir tikim, turim viltį, kad Dievas dėl savo meilės ir gailestingumo mums atleis, nenusigręš, apkabins kaip paklydėlį sūnų.

Bažnyčios Katekizmas pabrėžia ir tai, kad nors tikėjimas yra asmeninis žmogaus ryšys su Dievu, tačiau kartu jis yra Bažnytinis aktas, išreiškiamas išpažinimu: „Tikime“. Iš tiesų tiki būtent Bažnyčia; tad Šventosios Dvasios malone Bažnyčia pirmesnė už pavienio krikščionio tikėjimą, ji gimdo jį ir maitina. Todėl Bažnyčia yra Motina ir Mokytoja (KBK, 166-169-181).
Šventasis Kiprijonas sako: „Niekas negali turėti Dievo kaip Tėvo, kas neturi Bažnyčios kaip Motinos“.
Štai kodėl išpažįstančiam Dievą privalu bent sekmadieniais kartu su Bažnyčia švęsti Eucharistiją, rūpintis Bažnyčios gerove ir jos augimu.

Baigti norėčiau Morkaus Evangelijos jauno epileptiko tėvo ir Jėzaus dialogu.
Tėvas nupasakojęs sūnaus ligą tarė: „Tad, jei ką gali pasigailėk mūsų ir padėk mums! Jėzus jam atsakė: „Jei ką gali !? Tikinčiajam viskas galima! Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!” (Mk 9,22-24).
Taip ir mes, silpnumo akimirkomis, kai susvyruoja pasitikėjimas Dievu, nuoširdžia malda prašykime Kristaus sustiprinti tikėjimą: „Viešpatie, parodyk man dar daugiau meilės, kad mano tikėjimas augtų ir gilėtų!“


Panaudota literatūra:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas;
Naujasis Testamentas, 2006