Tikėjimas, viltis ir meilė – trys dieviškosios dorybės, kurios suteikia gebėjimą gyventi bendrystėje su Trejybe, pagrindžia ir įkvepia krikščionio moralinę veiklą, gaivindamos žmogiškąsias dorybes (KBK santrauka 384), - skelbia Bažnyčios Katekizmas.

Praeitą sekmadienį aptarėme tikėjimo dorybę, o šiandien kalbėsime apie vilties dorybę. Žmonijos istorija nuo amžių pradžios nužymėta visokiausiomis žmogaus viltimis. Pirmieji žmonės Adomas ir Ieva nusidėjo Dievo įsakymui, turėdami viltį tapti tokiais pat išmintingais ir viską žinančiais kaip jų Kūrėjas. Babelio bokšto statytojai vylėsi pastatyti „miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne!“ (Per 11,3). Taip jie norėjo išgarsinti savąjį vardą pasaulyje. Ir taip visais laikais žmogus deda visas pastangas, kad įgyvendintų savo viltis ir lūkesčius.

Mokslo pažanga, technikos laimėjimai, kosmoso užkariavimai leido žmogui pasijusti visagaliu. Jis mano esąs savo laimės kalvis, tikisi savo jėgomis, turimomis priemonėmis įgyvendinti savo viltis geresniam, laimingesniam gyvenimui.
Žinomas fizikas, mąstytojas Blezas Paskalis (Blaise Pascal) tvirtina: „Visi žmonės trokšta ir siekia laimės, visi be jokios išimties (...).

Kiekvienas, kad ir mažiausias, žmogaus valios žingsnis yra žengiamas tiktai laimės kryptimi (...). Visi žmonės, net tie, kurie eina pasikarti, savo veiksmus motyvuoja, pateisina vien laimės poreikiu“. Iš tiesų, laimės siekimas yra pats natūraliausias, pats esmingiausias, niekada neišnykstantis mūsų būties poreikis. „Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį“ (KBK, 1818). Laimės siekis apima visas viltis, kurios įkvepia žmogų veikimui.
Tačiau, jei pažvelgsime į pasaulio istoriją, tai ji parodys, kokios tuščios ir bergždžios dažnai yra žmogaus viltys. Adomas ir Ieva už nepaklusnumą buvo išvyti iš Rojaus, Babelio bokšto statytojus Viešpats išblaškė po visą pasaulį, jokios sukurtosios, žemiškosios gėrybės nepatenkina žmogaus laimės poreikio, jo veržimosi į neribotą, nesibaigiančią laimę. Ar jaučiasi šiandien žmogus laimingesnis nei prieš 50, 100, 1000 metų?

Pažangos garbintojai visas viltis deda į tolimą ateitį. Prisiminkime komunizmo statytojus. Jie maitino savo žmones viltimi, kad apie 1980 metus kiekvienas gyvens pagal savo poreikius bei dirbs darbą pagal savo galimybes. Tačiau šiandien esame liudytojai kaip šios viltys subyrėjo tarsi kortų nameliai. Galima įtikinėti, kad ateities mokslas, technika, menas visuotinis žmonių bei tautų solidarumas sukurs žmonijai „aukso amžių“, tačiau blaiviai žvelgiančiam į gyvenimą, sugebančiam įvertinti praeitį ir dabartį, aišku, kad tai nerealios svajonės, tuščios viltys, tai tik paprasčiausios iliuzijos.
Mokslas, be abejo, padeda žmogui pasiekti vis naujus laimėjimus, išspręsti daugelį problemų, atskleisti vis naujas paslaptis. Tačiau mokslas nėra pajėgus atskleisti visus pasaulio ir žmogaus gyvenimo slėpinius, nuvesti žmogų į galutinę pergalę.
Esminis dalykas, skiriantis viltį nuo iliuzijos yra tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, be atsigręžimo ir atsidavimo Jam neįmanomas vilčių išsipildymas.

Apaštalai, davę pradžią Romos imperijos atsivertimui, didieji viduramžių kultūros kūrėjai, mąstytojai paliko gilų pėdsaką žemėje būtent todėl, kad jų mintys ir protas buvo nukreipti į dangų. O kai krikščionys ėmė vis mažiau mąstyti apie kitą pasaulį, mažėjo ir jų poveikis šiam pasauliui.
„Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol. 3, 2), - kviečia apaštalas Paulius. Jėzus savo veiklos pradžioje paskelbė palaiminimus, kurie kelia mūsų viltis į dangų kaip į naują pažadėtąją žemę. Viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis (...) ten, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd. 6, 19-20).
Viltis teikia mums džiaugsmo net išmėginimuose. „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge“ (Rom. 12, 12), - moko apaštalas Paulius. Viltį išreiškia ir ją gyvą išlaiko malda, ypač „Tėve mūsų“ malda, kuri yra santrauka viso to, ko viltis leidžia mums trokšti. (pgl. KBK, 1820). Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo turėti vilties, kad bus Dievo išgirstas ir sulauks pagalbos. Tokią viltį suteikia Kristaus Evangelija. Svarbiausia sąlyga – tikėti ir pasitikėti Viešpačiu.

Ir šios dienos Evangelija pasakoja apie dviejų žmonių vilčių išsipildymą. Prie Jėzaus prisiartino sinagogos vyresnysis karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“ (Mk, 23). Ir Jėzus nuėjo su juo. Pakeliui sutiktieji žmonės pranešė apie mergaitės mirtį. Beprarandantį viltį sinagogos vyresnįjį, Jėzus nuramino: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5, 26). Ir kaip girdėjome Jėzus prikėlė mergaitę iš mirties. Pamokanti ir įspūdinga kraujoplūdžiu sergančios moters viltis: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – būsiu išgelbėta!“ (Mk 5, 28), - kaip maldą kartojo ji. Stebuklas įvyko – moteris pasijuto pasveikusi, vos tik palietė Jėzaus rūbą. Tokių vilčių išsipildymo apstu Šventajame Rašte, tik dar kartą kartoju: svarbiausia sąlyga – tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu.

Mieli broliai ir seserys, vieni sako, kad viltis kvailių motina, kiti sako, kad viltis numiršta paskutinė, o mes gyvenkime viltimi, kurios padedami kaip savo laimės siekime Dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba (plg. KBK, 1817).
Anot apaštalo Pauliaus negyvenkime kaip tie, kurie neturi vilties „jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo“ (1 Tes 4, 14). Tokia turi būti pagrindinė mūsų viltis.

Literatūra:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1996
Katalikų Bažnyčios Katekizmo santrauka, 2005
Šventasis Raštas, 2006
Pascal Haegel. Kristus – mūsų viltis, 2006
C. S. Lewis. Tiesiog krikščionybė, 2007
Vysk. Jan Szkodon. Kas yra kasdieninio gyvenimo dvasingumas? 2008