Ankstesnėse katechezėse kalbėjome apie dieviškąsias tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, kurios ugdo žmogiškąsias dorybes – išmintingumą, teisingumą, tvirtumą, ir susivaldymą. Ant šių keturių pagrindinių dorybių laikosi dorinis žmogaus gyvenimas.

Meilės dorybė mus ragina Dievui atiduoti, ką mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi. Tą padaryti įgalina mus Dievo garbinimo dorybė (plg. KBK.2095), apie kurią šiandien kalbame.

Svarbiausias šios dorybės aktas yra Dievo garbinimas. Dievą garbinti, vadinasi Jį pripažinti vieninteliu Dievu visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile (KBK,20 96). 

Senojo Testamento Išėjimo knygoje skaitome: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas (...). Neturėsi kitų dievų, tiktai mane vieną. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo (...). Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“(iš 20,2-5). Jėzus primindamas Pakartotą Įstatymą, sako: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!” (Mt 4,10). Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku jam atsidavimu pripažinti savo menkumą ir visų kūrinių, kurie egzistuoja tik Dievo galia (KBK, 2097). Dievo garbinimo pavyzdį parodė Motina Marija giesmėje „Magnifikat“, sakydama: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1,47). Mes garbiname Dievą, kai šlovinimo ir dėkojimo, užtarimo ir prašymo maldomis kreipiamės į Dievą.

Atkreipkite dėmesį, kaip Jūs meldžiatės. Gal jūsų maldose vien prašymai, maldavimai padėti, užtarti arba net kažką nubausti, o garbinimui, šlovinimui ir padėkai nebelieka vietos?

Dievas kiekvienam skyrė tam tikrą misiją šioje žemėje, numatė savo planą ir Jis geriau žino, ko mums reikia. Prieš kančią ir mirtį Jėzus krauju prakaituodamas meldėsi: „ Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!” (Lk 22,42). Pats Jėzus mokė mus Dievo šlovinimo, sakydamas: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie“... (Mt 11,25), o moteriai samarietei kalbėjo: „Jūs garbinate, ko nepažįstate (..). Bet ateis valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“ (Jn 4,22-23). Maldoje prieš suėmimą Jėzus į Dievą kreipėsi žodžiais: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink, savo Sūnų (..). Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti“ (Jn 17,1.4). Taip ir mes, kaip Jėzus, garbindami ir šlovindami Dievą, nuolankiai paklusdami Jo valiai, turime atlikti Jo pavestus darbus.

Kitas Dievo garbinimo ir šlovinimo aktas yra Jam aukojamos aukos. Tik būtina, kad išorinė auka būtų dvasinės aukos išraiška. Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio nusiteikimo arba be ryšio su artimo meile. Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atsiduodamas Tėvo meilei ir už mūsų išganymą. Jungdamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą, galime paversti auka Dievui. (KBK, 2100).
Daugeliu atvejų krikščionis yra raginamas pasižadėti Dievui, pavyzdžiui atlikti kokį darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ar ką nors panašaus. Sąžiningas pažadų vykdymas rodo deramą pagarbą Dievui (plg. KBK, 2101).

Dar vienas būdas pagarbinti Dievą, tai įžadų Dievui davimas, visiškas pasišventimas savo gyvenimo Dievo valiai. Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Tačiau niekas neturi būti nei verčiamas veikti prieš sąžinę, nei trukdomas elgtis pagalbą, jei neperžengia leistinų ribų. Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi ir jo orumas neleidžia laisvai priimti dieviškąją tiesą arba ne (plg. KBK, 2106).
Kada ir kaip žmogus nusižengia Dievo garbinimo dorybei?

Pirmasis Dievo įsakymas: „Neturėk kitų Dievų, tiktai mane“ draudžia garbinti kitus dievus, išskyrus vienintelį Viešpatį, kuris apsireiškė savo tautai. Kitaip tariant, draudžia daugdievystę ir stabmeldystę, kurios dievina kūrinius, valdžią, pinigus ir net demonus.

Taip pat pirmuoju įsakymu draudžiami:
Prietaringumas, nukrypstantis nuo tikrajam Dievui prideramo kulto ir pasireiškiantis taip pat įvairiomis būrimo, magijos, raganavimo ir spiritizmo formomis.

Bedievystė, pasireiškianti Dievo gundymu žodžiais ar veiksmais, šventus asmenis ar daiktus, pirmiausia Eucharistiją, išniekinančia šventvagyste, pirkti ar parduoti dvasinius dalykus. Neįmanoma pasisavinti dvasinių gėrybių ir elgtis su jomis tarsi būtum jų savininkas ar šeimininkas, nes jų šaltinis yra Dievas. Jas galima iš Jo gauti tik dovanai (KBK, 2121).

Ateizmas, neigiantis Dievo buvimą ir dažnai besiremiantis klaidinga žmogaus savarankiškumo samprata.

Agnosticizmas, teigiantis, jog apie Dievą nieko neįmanoma žinoti. Labai dažnai agnosticizmas sutampa su praktiniu ateizmu.

Ezoterika, okultizmas, teigiantys, jog įmanoma priversti slėpiningas jėgas tarnauti savo ir pasaulio pažinimui.

Sinkretizmas, mokymas apie susimaišymą, mišri religinių elementų, kylančių iš skirtingų religinių tradicijų, sampyna.

Krikščionis labiausiai nusideda, kai pradeda garbinti turtus, tarnauti Mamonai. Dievas nenori, kad mes gyventume skurde, stengiasi mums duoti visko, ko tik mums reikia. Klausimas tik, ar teisingai įvertiname tai, ką turime, ar žinome, ko mums iš tikrųjų reikia? Pinigai duoti ne tam, kad augtų savininkiškas pasipūtimas, kad vien jais remdamiesi gyventume ištaigingai. Jie nėra mūsų, Dievas, kuriam jie priklauso, trokšta kad mes jais protingai naudotumės.

Mielieji, vienintelio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsidarymo savyje, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio sudievinimo. (KBK, 20097). Todėl maldomis, giesmėmis, širdimi garbinkime ir šlovinkime mūsų Viešpatį Dievą, kuris niekada nenustoja mus mylėjęs ir kasdien apdovanoja gausiomis malonėmis.

Literatūra:

Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1996 m.
Šventas Raštas, 2006 m.
Katalikų Bažnyčios Katekizmo santrauka, 2005 m.
H. Vorgrimler. Naujasis teologijos žodynas, 2003 m.