Šios dienos Šv. Rašto liturgija susišaukia su dienos katecheze – šeštuoju ir devintuoju Dievo įsakymais, draudžiančiais lyties geidulių nevaldymą ir šeimos neištikimybę.
Pirmajame skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos girdėjome Mozės kvietimą: „Laikykitės Viešpaties, savo Dievo, įsakymų ir vykdykite juos! (plg. Įst 4,1-2).
O šv. apaštalas Jokūbas antrajame skaitinyje teigia: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: (...) sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Job 1,27).
Pagaliau Evangelijoje girdėjome Kristaus žodžius: „Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės (...), svetimavimai (...), begėdystės (...) ir visos kitos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7,23).
Sukūręs vyrą ir moterį Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1,28).
Dievas, būdamas Meilė, apdovanojo žmogų gebėjimu mylėti, užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi. Kitaip tariant, kiekvieną žmogų, ar jis būtų vyras, ar moteris, apdovanojo seksualumu. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai lyčių skirtumai ir vienas kito papildymas yra skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimo praturtinimui. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir atrama vienas kitam (plg. KBK, 2333).
Kurdamas žmogų – vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiems vienodą asmeninį orumą. Būdami vienodo orumo, abiejų lyčių asmenys, nors ir skirtingu būdu, yra Dievo galybės ir švelnios meilės paveikslai. Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja kūrėjo dosnumą ir vaisingumą: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2,24). Iš tos vienybės kyla visos žmonių kartos (KBK, 2334;2335).
Jėzus atėjo atstatyti pirmykščio Kūrinijos tyrumo. Kalno pamoksle Jis ryžtingai dėsto Dievo planą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5,27-28). Žmogus neturi išskirti, ką Dievas yra sujungęs (KBK, 2336).
Iš šeštojo Dievo įsakymo tiesiogiai išplaukia skaistumo dorybė. Skaistumas moko susitvardyti, vadinasi, ugdo žmogaus laisvę. Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai, pasirinkdamas tai, kas yra asmeniškai; iš vidaus skatinamas ir vedamas, o ne aklo vidinio impulso ar vien išorinės prievartos vedamas. Tokį orumą žmogus įgyja, kai išsivadavęs iš bet kokios aistrų vergijos ir laisvai pasirinkęs gėrį, siekia savojo tikslo ir sėkmingai bei sumaniai pasirūpina tinkamų priemonių jam pasiekti“ (KBK, 2339).
Dorybingas ir skaistus žmogus „diena po dienos kuria savo asmenybę gausiais laisvais apsisprendimais; jis pažįsta, myli ir vykdo dorinį gėrį laipsniškai augdamas“ (KBK, 2343).
Neskaistumas yra nepadorus mėgavimasis lytiniu malonumu arba netvarkingas jo geidimas. Lytinis malonumas doriniu požiūriu yra netvarkingas, kai jis geidžia vien dėl jo paties, atskirtas nuo gyvybės pradėjimo ir asmenų susivienijimo (KBK, 2351).
Neskaistumas gimdo tokias nuodėmes kaip: paleistuvystę – tai yra lytinį santykiavimą tarp nesutuoktinių vyro ir moters; pornografiją – tai tyčinis, tikrai ar apsimestinai lytinius veiksmus atliekančių asmenų intymios būsenos skleidimas, siekiant tai demonstruoti kitiems asmenims; prostituciją – kai asmuo tampa grynai lytinio malonumo objektu kitiems žmonėms. Kas ja užsiima, sunkiai nusideda sau pačiam; išprievartavimą – tai priverstinis pasikėsinimas į lytinę asmens neliečiamybę;
homoseksualumas – tai vyrų ar moterų tarpusavio santykiavimas; masturbaciją – tai valingas lytinių organų dirginimas, siekiant patirti lytinį malonumą (plg. KBK, 2351-2356).
Visos šios nuodėmės visiškai nesuderinamos su žmogaus orumu ir jo seksualumu, kuris savo prigimtimi yra skirtas tiek sutuoktinių labui, tiek vaikų gimdymui ir auklėjimui. Kiekvienu atveju nusižengdamas šeštajam įsakymui, žmogus paniekina skaistumą, kuriam jį įpareigoja Krikštas ir suteršia savo kūną – Šventosios Dvasios šventovę.
Su šeštuoju įsakymu neatsiejamas devintasis įsakymas: Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
Senajame Testamente Mozė skelbė Dievo įstatymą: „Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos, ar vergo ir vergės (...)“ (Iš 20,17).
Šv. Jonas skiria tris geismų arba geismingumo rūšis: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę. Pagal katechetinę katalikų tradiciją devintas įsakymas draudžia kūno geismingumą, dešimtas įsakymas draudžia geisti svetimos nuosavybės (KBK, 2514).
Kas priima Krikštą, gauna visų nuodėmių nuvalančią malonę. Tačiau pakrikštytasis turi ir toliau tęsti kovą su kūno geidulingumu ir netvarkingais geismais. Tai padaryti jam pavyksta su Dievo malone:
- padedant skaistumo dorybei ir dovanai, nes skaistumas leidžia mylėti nekalta ir nepadalyta širdimi;
- turint gryną intenciją, nukreiptą į tikrąjį žmogaus tikslą: pakrikštytasis visuose dalykuose stengiasi pasitikėti Dievo valia ir ją vykdyti;
- išsaugant tyrą žvilgsnį viduje ir išorėje;
- kontroliuojant jausmus ir vaizduotę; atsisakant mėgautis bet kuriomis neskaisčiomis mintimis, kurios gundo pasukti iš dieviškųjų įsakymų kelio;
- meldžiantis, nuolat prašant Dievo malonės, padėti nugalėti kylančius netyrus jausmus (plg. KBK, 2520).
Taigi, kova su kūno geismais vyksta skaistinant širdį ir susivaldant. Širdžiai skaistinti reikia maldos, skaistumo, grynos intencijos ir žvilgsnio tyrumo. Savo ruožtu širdies tyrumas reikalauja kantrumo, kuklumo ir pagarbaus santūrumo.
Suprantama šiais laikais, kai klaidingai suprantama žmogiškoji laisvė, nepaprastai sunku, ypač jaunam žmogui atsispirti šioms dviem pasaulio pagundoms. Todėl didelė atsakomybė tenka tėvams, auklėtojams, skiepijant jaunimui pagarbą tiesai, ugdant gerąsias širdies savybes ir dorinį bei dvasinį žmogaus orumą.



Literatūra:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1996