Šio sekmadienio katechezės tema: „Malda krikščionio gyvenime“.
Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome:
-Malda yra sielos pakilimas Dievo link arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių. Ji yra Dievo dovana. Norint ją gauti reikia būti nusižeminusiam (KBK, 2559).
Iš tiesų, nusižeminimas yra maldos pamatas. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie fariziejų ir muitininką, kurie ateina į šventyklą melstis. Fariziejus meldžiasi išdidžiai, išaukštindamas save, jaučiasi teisus. Muitininkas gi stovi atokiai, nedrįsta nė akių pakelti į dangų, tik mušasi į krūtinę maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“ (Lk 18,13). Palyginimą Jėzus baigia žodžiais: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18,14).
Iš kur kyla žmogaus malda? Katekizme skaitome:
- Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ir gestai. Visada meldžiasi visas žmogus. Tačiau Šventasis Raštas nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda mini sielą arba dvasią, o dažniausiai širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia (KBK, 2562). Per širdį maldoje mes vienijamės su geruoju dangiškuoju tėvu, Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir su Šventąja Dvasia, kurios skatinami meldžiamės.

Šiandien įsigilinkime į savo širdį ir pabandykime atsakyti į klausimus:
Kokia mano malda? Sunku ar lengva man melstis? Kokiais momentais dažniausiai kreipiuosi į Dievą? Ar malda keičia mano gyvenimą? Ar stengiuosi, kad mano malda virstų gyvenimu?

Kartą šv. Benediktas jodamas keliu pasivijo kaimietį, kuris suplukęs keliavo pėsčiomis. Vienuolis nulipo nuo arklio su juo pasikalbėti.
- Esi laimingas, turėdamas arklį, - su pavydu tarė kaimietis. - Jei ir aš visą gyvenimą būčiau skyręs maldai, taip pat dabar turėčiau arklį.
- Ar manai, kad galėtum būti maldos žmogus? – paklausė vienuolis.
- Ko čia dar klausti, - juk tai visai paprasta! - išdidžiai atsakė kaimietis.
Tuomet vienuolis pasiūlė lažybas:
- Jei nenustodamas sukalbėsi „Tėve mūsų“, tai atiduosiu savo arklį.
Apsidžiaugęs, kad taip lengvai gali įsigyti arklį, kaimietis atsistojo, užsimerkė ir sudėjęs rankas pradėjo melstis. Staiga , vos pradėjęs maldą, stabtelėjo, atsimerkė ir paklausė:
- O arklį atiduosi su balnu ir pavadžiu?
Vienuoliui nusišypsojus, žmogelis suprato, jog pralaimėjo varžybas (plg., žr. „Eik į savo kambarėlį, psl.25).

Taip atsitinka su kiekvienu, kai nekreipiamas dėmesys į tai, kas vyksta meldžiantis, kai automatiškai kartojami maldos žodžiai, o mintys klaidžioja kažkur. Jei meldžiantis suvoksime, kad malda tai žmogaus kontaktas su Dievu, kad tai išgyvenimas to, kas aš esu Dievo akivaizdoje ir kas Jis yra man, tai jokios pašalinės mintys nenustelbs maldos.
Dažnas mano, kad maldai būtina paskirti tam tikrą laiką. Tai būtų lygiai tas pats, kaip paskirti laiką kvėpavimui ar širdies plakimui. Argi galėtume gyventi nekvėpuodami?

Malda – tai meilės aktas, tai nenutrūkstamas dvasinis ryšys su Dievu ir turėtų būti sunku atskirti maldos laiką nuo to laiko, kai nesimeldžiame. Labai gražiai meldėsi Arso klebonas: „Mano Dieve, jei mano liežuvis negali kiekvieną akimirką pasakyti, kad aš myliu Tave, noriu, kad mano širdis kartotų tau tai tiek kartų, kiek kartų aš atsikvėpsiu“.
Pats Jėzus paliko mums savo maldos pavyzdį. Jis ne tik išmokė mus maldos „Tėve mūsų“, bet pirmiausia parodė, kaip reikia melstis. Evangelijoje Jėzus dažnai vaizduojamas besimeldžiantis. Jis meldžiasi nuošalėje, pasitraukdamas į kalnus, anksti rytą, vakare net naktį. Jėzus mokė mokinius tuo pačiu ir mus melstis tyra širdimi, su gyvu ir ištvermingu tikėjimu, su vaiko drąsa. Jis ragina budėti, o savo prašymus Dievui siųsti Jo vardu. Jėzus Kristus pats išklauso Jam siunčiamas maldas (KBK, 2620-2621).
Bendravimas su Dievu, priklausomai nuo mūsų nusiteikimo, intencijų yra įvairus. Priklausomai nuo to yra skirtingos maldos formos.
Pirmiausia tai yra maldos, kurias tikintieji klausosi ir kurias skaito Šventajame Rašte, pritaikydami jas dabarčiai, ypač psalmes, kurios išsipildė Kristuje (KBK, 2625).
Antra – laiminimo, garbinimo bei šlovinimo maldos. Laiminimas yra giluminis krikščioniškos maldos siekis: čia sutinka Dievas ir žmogus. Laiminant Dievo dovana ir ją priimantis žmogus šaukiasi vienas kito ir vienijasi (KBK, 2626).
Žmogaus atsakas į Dievo dovanas yra garbinimo ir šlovinimo malda. Šia malda skelbiame Dievo didybę, didingumą, visagalybę, gailestingumą.
Trečia – dėkojimo malda. Šia malda pabrėžiame konkrečias iš Dievo gaunamas gėrybes – dvasines, antgamtines ir laikinąsias, žemiškąsias. Apaštalas Paulius ne kartą ragina melstis dėkojant: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ ( Tes 5,16-18).
Dėkingumas Dievui tiesiogiai susijęs su dėkingumu žmonėms. Kas dėkingas Dievui, tas bus dėkingas ir žmonėms.
Kiekvienų šv. Mišių pradžioje atsiprašome Dievo. Būdami silpni, nuodėmingi mes turim atsiprašyti Dievo kasdien, ypač vakarais, darydami sąžinės patikrinimą.
Atsiprašydami Dievo, atsiprašome ir žmonių, atleidžiame jiems už padarytas skriaudas.
Su atsiprašymu susijęs atsilyginimas. Jėzus Kristus atsilygino Tėvui už mūsų nuodėmes, o mes įsijungiame į Jo atsilyginimą. Galime atsilyginti Dievui už save ir kitus, paaukoti kentėjimus, pasninką, piligriminę kelionę, kokią nors atgailą.
Parodydami savo silpnumą ir bejėgiškumą, pasitikėdami Dievo gerumu ir gailestingumu kreipiamės į Jį prašymo maldomis. Viešpats Jėzus Kristus mokė prašyti ištvermingai, nuolankiai ir pasitikint. Kartu Alyvų kalne Jis parodė, kaip turim baigti prašymo maldą: „tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“ (Lk 22,42)
Ypač veiksmingos yra užtarimo maldos. Užtarimas yra malda už kitus. Tai prašomoji malda, kuri mus suartina su Jėzaus malda. Jis vienintelis visų žmonių, ypač nusidėjėlių Užtarėjas. Kas meldžiasi užtardamas, „žiūri ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2,4), meldžiasi net už tuos, kurie daro jam pikta (KBK, 2634-2635).
Prisiminkime šv. Steponą, kuris kaip ir Jėzus, meldėsi už savo budelius. Kartais tenka išgirsti nusivylimą: „Meldžiuosi, meldžiuosi, o Dievas negirdi mano maldų!”.

Mielieji, nebūna neišklausytų maldų, nors Dievas išklauso mūsų maldas dažnai kitaip, negu mes Jo prašome. Dievas žino, kas geriausia mūsų išganymui. Jei mūsų malda bus panaši į fariziejaus maldą: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės“ (Lk 18,11) ir pradėtume vardinti kaimynų, draugų, pažįstamų silpnybes, tai vargu ar sulauksime nuteisinimo.

Nuoširdžiai, nuolankiai melsdami prašykime:
- Viešpatie, padėk man nuolat prisiminti, kad malda keičia mane ir keičia tikrovę. Sustiprink mano tikėjimą, kad mano malda yra tikras būdas gydyti sužeistas širdis ir keisti sudarkytą pasaulį, jei pradėsiu nuo savęs. Amen.


Literatūra:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1996
Šventas Raštas, Naujas Testamentas, 1992
Motinėlė Nadina, Užtarimas su Jėzumi, 2007
Eik į savo kambarėlį, 2007
Vysk. Jan Szkodon, Kas yra kasdieninio gyvenimo dvasingumas? 2008