Knygutėje „Eik į savo kambarėlį“ yra pasakojimas apie žinomą anglų ekspeditorių, kuris surengė ekspediciją į Pietų ašigalį. Tokiai rizikingai kelionei reikėjo ypatingos užsigrūdinusių ir pasiaukojančių žmonių komandos. Norėdamas rasti tokių žmonių, ekspeditorius į Londono „Taims“ („Times“) įdėjo mažutį skelbimą: „Ieškome žmonių pavojingai kelionei. Mažas atlyginimas, didžiulis speigas, ilgi visiškos tamsos mėnesiai, nuolatiniai pavojai, nėra garantijos grįžti sveikiems ir gyviems. Sėkmės atveju – garbė ir pripažinimas“. Atsiliepė stulbinantis žmonių skaičius: 28 keliautojus teko rinktis iš 5 tūkstančių norinčių! Kelionė iš tiesų buvo labai sunki ir pavojinga. Laivas įstrigo tarp ledų ir įgulai teko jį palikti. Iki tikslo jie ėjo pėsčiomis, traukdami savo mantą ant rogių. Ištvėrę visus kelionės sunkumus, jie laimingai sugrįžo namo, kur jų laukė sveikinimai, pagarba ir džiaugsmas. Tačiau didžiausias pripažinimas teko jų vadui už jo herojišką vadovavimą. („Eik į savo kambarėlį“, psl. 113).

 Dangiškasis Tėvas siuntė į pasaulį savo Sūnų Jėzų ir patikėjo Jam skelbti meilę, ramybę, teisingumą, broliškumą ir džiaugsmą. Jėzus šiai misijai kviečia savanorius – pagalbininkus. Jėzus jiems nepažada lengvo ir paprasto gyvenimo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 10,24), - sako Jėzus ir įspėja: „Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose (...) Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10,17.22).

Bažnyčia žino ir pagerbia daugybę atsišaukusiųjų į Jėzaus kvietimą, tai visi mums žinomi ir nežinomi kankiniai, kanonizuoti ir nekanonizuoti šventieji. Šv. Jonas pasakoja regėjęs „milžinišką minią“, susirinkusią priešais Dievo sostą ir garbinančią jį (Apr 7,9). Laiške žydams apaštalas Paulius rašo, kad ši minia supa mus kaip didžiulis „liudytojų debesis“(Žyd. 12,1).

Šventieji kasdien šalia mūsų, jie mus drąsina, kviečia būti atviriems Dievo amžinojo gyvenimo pažadui. Jie žino, ką reiškia kovoti su nuodėme ir pagundomis, todėl meldžiasi už mus, kad laimingai pasiektume amžiną laimę. Antrajame skaitinyje apaštalas Jonas taip pat mus drąsina: „Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanoja mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esam! (1 Jn 3,1). Šią dovaną gavome per Jėzų Kristų, per Jo kryžių. Per krikštą kiekvienas gauname Šventąją Dvasią, kuri savo galia leidžia arčiau pažinti Jėzų, sekti Jo ir vis labiau panašėti į jį.

Dievas kviečia mus gyventi pagal Kristaus kelią. Apaštalas Paulius sako: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4,3). Kristus palaiminimais, kuriuos girdėjom Evangelijoje, nusakė kelią į šventumą. Tai visiškas pasitikėjimas Dievu, romumas, teisumo troškimas, gailestingumas, taikingumas. Šventieji tokiais tapo atsišaukdami į Jėzaus raginimą tobulėti, skaistinant sielą vis giliau pažinti Jį ir gyventi vadovaujantis Jo nurodymais. Nors ir labai šventus bei tobulus juos įsivaizduojame, jie tikrai nebuvo kuo nors kitokie nei mes. Šventieji tik priėmė Dievo malonę, kuria yra apdovanotas kiekvienas mylimas Jo vaikas.

Visi šventieji kviečia mus įtikėti Jėzumi, pasitikėti Šventosios Dvasios galia, kuri padeda ištverti visas šio žemiškojo gyvenimo negandas, stumiančias į neviltį ir atitolinančius nuo Dievo, trukdančias ištikimai tarnauti Jam. Kartu su dangaus šventaisiais nuolat šlovinkime ir garbinkime Dievą, dėkokime Jam už Jo meilę ir gailestingumą, už viltį amžinajam gyvenimui Dangaus karalystėje. Amen.