Nežinau koks poetas yra parašęs puikų posmą apie mirtį:                   
     Mirtis yra kvietimas
     Ji primena, kad nešvaistytum laiko...
     Ji primena, kad vienas kitą
     Turime mylėti jau dabar.

Mirusiųjų diena iš tiesų yra visuotinės Atminties diena, kviečianti ne tik prisiminti mums brangius šį pasaulį palikusius žmones, bet kartu permąstyti kaip mes gyvename, kiek dėmesio skiriame vieni kitiems, vienišiems, pasiligojusiems, meilės stokojantiems. Ypač šiandien, kai mus gąsdina ekonomine krize, vienus - aplinkybės verčia intensyviai ir daug dirbti, kiti, bankrutavus firmai, netenka darbo, kai daugelį persekioja depresija, neviltis, mes su meile turim atsigręžti vieni į kitus, dovanoti vienas kitam šiltą žvilgsnį, šypseną, tiesiog paprasčiausiai paspausti ranką, padrąsinti, paguosti.
Be abejo šiomis dienomis kiekvienas stovėdamas prie mylimo žmogaus kapo prisiminėm, koks jis buvo gyvenime, kokius žodžius kalbėjo, kokius darbus nuveikė. Vieni prisiminimai skaudūs, slegiantys, kad ne viskas buvo padaryta, per mažai meilės buvo parodyta iškeliavusiam. Kiti prisiminimai džiugūs, šviesūs, pamokantys.

Prisimindama dvidešimtmečio sūnaus žūtį avarijoje, motina sako, kad daugelį dalykų būtų dariusi ne taip, jei būtų žinojusi, kad sūnus taip anksti paliks šį pasaulį. Tačiau ji visada su džiaugsmu prisimena paskutinį sūnaus skambutį prieš avariją:
-Sveika, mama! Skambinau todėl, kad noriu pasakyti, jog tave labai myliu. Dabar turiu važiuoti į darbą. Iki!
-Jis visam gyvenimui man padovanojo patį brangiausią dalyką - pasakoja moteris.
-Jūs galite pasimokyti iš mano sūnaus mirties - tęsia ji, - gal tai padės jums pajusti gyvenimo pilnatvę ir pasakyti savo artimiesiems, ypač šeimos nariams, kiek daug jie jums reiškia. Kitos progos galite nebeturėti. Padarykite tai šiandien.

Arba štai kaip dukra prisimena motiną stovėdama prie jos kapo.
-Mama buvo mano geriausia draugė ir mokytoja. Kiekvieną kartą, kai išsiskirdavome, išeidavome į mokyklą, vėliau į darbą arba į vakarėlį, ji pasakydavo: „Pasimatysime ryte“. Šio pažado ji visada laikėsi.
Ir štai atėjo išsiskyrimo valanda. Kai negalėdami sulaikyti ašarų mes stovėjome aplink jos lovą, ji tarė: „Neneškite gėlių ant mano kapo, nes manęs jame nebus. Kai tik išsivaduosiu iš šio kūno, skrisiu į Europą, nes jūsų tėvas niekada ten nenusivežė“. Visi stovėjusieji prie jos linksmai nusijuokė ir niekas daugiau nebeverkė. Kai ją pabučiavome ir palinkėjome labos nakties, ji nusišypsojo ir pasakė: „Pasimatysime ryte“. Tačiau tą rytą ji nebepasisveikino, tačiau širdyje buvo ramu. Po dviejų dienų, kai tvarkėme mamos daiktus, radome šūsnį prirašytų popieriaus lapų. Tai buvo jos kurti eilėraščiai. Viename jų buvo parašyti tokie žodžiai:
Kai iškeliausiu amžinybėn - atpažinkite mane žmonėse, kurie man buvo artimi ir mylimi.
Jei be manęs negalite gyventi, leiskite man gyventi jūsų akyse, jūsų išmintyje ir gerume.
...Miršta žmonės, bet ne meilė.
Todėl ir po manęs lieka meilė...
Leiskite man eiti į Dievo karalystę, iš kur pamatysiu visą pasaulį... (plg. „Atgaiva sielai. Artimi žingsniai“, psl. 153, psl. 159)
Mamos pavyzdžiu mes auginame savo vaikus, puoselėjame jų širdyse meilę ir gailestingumą, užuojautą ir nuolankumą. Išminties semiamės iš Šventojo Rašto ir mūsų Viešpaties Jėzaus mokslo.

Ir mus šiandien, minint mirusiuosius, guodžia Šventojo Rašto žodžiai. Pirmajame skaitinyje Išminties knyga prabyla apie mirtį ją siedama su atlygiu po žemiškojo gyvenimo mintimi: „Ištikimieji patirs jo meilę, nes malonė ir gailestingumas laukia jo šventųjų, jis rūpinasi savo išrinktaisiais“ (Išm 3,9). O apaštalas Paulius antrajame skaitinyje kalba apie Dievo meilę, Jo pažadą mums: kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėsime gyventi atnaujintą gyvenimą (plg. Rom 6,4).

Po Krikšto mūsų nuodėmingoji prigimtis buvo suvienyta su Jėzumi ant kryžiaus ir numarinta. Tačiau mūsų kasdienybėje dažnai neatsispindi šis per Krikštą gautas naujasis gyvenimas, nes dažnai elgiamės pagal senąją prigimtį, pasiduodame pagundai bei nuodėmei. Štai kodėl mirusiųjų diena yra svarbi. Ji primena mums, kad Dievas, žinodamas mūsų žmoniškosios prigimties silpnumą bei trūkumus, nutiesė kelią, kuriuo eidami galim nuskaistinti sielą. Tai tikėjimo kelias, kurį parodė Kristus. Jis paliko pažadą: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (Jn 14,6). Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6,37).
Įtikėję šiais pažadais, mes skubame prie mylimųjų kapų, kad išgyventume vienybę su jais, susilietume su Būtimi, kuriai nebuvo pradžios, nebus nė pabaigos.

Visi, kurie palieka šį žemiškąjį gyvenimą, pradeda naująjį. Ir tą naująjį amžinybėje pradeda tokie, kokie buvo mirties valandą. Galbūt jiems dar reikia išskaistinimo, kad jų sielų neslėgtų nuodėmės, kurios neleidžia įžengti į amžintąjį džiaugsmą. Jie sau jau negali padėti, tik mūsų maldos už juos turi galią. Todėl nuoširdžiai melskimės už visus dar esančius skaistykloje. Melskimės ne tik už tuos, kurie buvo mums be galo artimi, brangūs ir mylimi. Nepamirškime ir tų, kurie klydo, kurie nešė skausmą kitiems. Melskimės ir už save, prašydami Dievo gailestingumo, Jo malonės dovanų, leidžiančių išsivaduoti iš puikybės, egoizmo, savimeilės bei atvertų mūsų širdis meilei ir gėriui. Amen.