Kaip ir kasmet Pelenų trečiadienį mes girdime Joelio raginimą sugrįžti pas Viešpatį „pasninku, versmu ir raudojimu“ (Jl 2,12)
Tai verčia žvelgti į gavėnią kaip į niūrų, tamsų laiko tarpą, skirtą nuodėmėms skaičiuoti, už jas atgailauti ir įsipareigoti būti geresniu.
Mieli broliai ir seserys Kristuje, toli gražu gavėnia nėra tik tam skirta. Tai laikas, kai Viešpats kviečia sugrįžti pas Jį.
Jis trokšta išlaisvinti mus iš slegiančių minčių, pasaulio negerovių. Mes gyvename pasaulyje, kuris anot šv. Jono yra priešiškas Dievui, nes lengvai leidžiasi suvedžiojamas Tamsos kunigaikščio. Šiandieniame pasaulyje vis labiau stiprėja abejingumas Dievui ir viskam, kas kyla iš Dievo. Tai neišvengiamai veda prie to, kad vis dažniau susiduriame su liūdesiu, sukeliančiu nusivylimą, kartėlį, neviltį. Žmogus nutolęs nuo Dievo, neberanda laimės net tenkindamas savo instinktus, siekdamas kūniško malonumo, asmeninės materialinės gerovės.
Būtent pasaulis tik tai ir siūlo, todėl žmogų dažnai apima depresija, nepasitenkinimas gyvenimu. Su tokia pačia nuotaika žmogus žvelgia ir į Bažnyčią, nes ir patys krikščionys pernelyg linkę liūdėti. Kai kuriems krikščionybė tapo melancholiško gyvenimo, draudimų ir prievolių sinonimu.
Net ir šiandieniniame pasaulyje yra krikščionių, kurie atsisako teisės džiaugtis, kol pasaulyje viešpataus ligos, badas ir karas!
Štai kodėl Bažnyčia nuolat ir nuolat kartoja, jog krikščionybė yra džiaugsmo religija, kad Dievas yra Džiaugsmas ir, kad Evangelija turi mums suteikti džiaugsmo.
Popiežius Paulius VI rašė: „...mes norime paraginti jus, Katalikų Bažnyčios sūnūs ir broliai, gyventi ramybėje ir džiaugsme, jums atkartodami šv. Pauliaus žodžius: Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4,4).
Todėl ir mes džiaugsmingai pasitikime gavėnios laikotarpį. Nusigręžus nuo savo nuodėmių, atlikus nuoširdžią atgailą, mus nebeslėgs kaltės ir gėdos jausmas, tapsime kupini vilties ir mūsų širdys prisipildys džiaugsmo.
Kasdien galime pasitikrinti save, ar buvome dėmesingi, jautrūs ir švelnūs savo šeimos nariams, kaimynui, darbe, sutiktiems žmonėms gatvėje, autobuse, troleibuse? Ar buvau sąžiningas ir atsakingai atlikau man pavestus darbus? O gal sukčiavau, kitų sąskaita pasipelniau, tinginiavau ir buvau aplaidus? Prisipažinkime, kad kiekvienas poelgis, prieštaraujantis Dievo įstatymui, slegia, neramina, sukelia liūdesį ir stumia į neviltį. Būtent daugybė mažų nuodėmių anot šv. Augustino virsta didžiule upe, kurios tėkmė, kaip žinia, žmogaus valia nesustabdoma.
Evangelijoje Jėzus kalbėjo savo mokiniams kartu ir mums apie išmaldą, maldą ir pasninką. Jei viską darysime vien dėl to, kad būtume teisūs žmonių akyse, kad būtume jų giriami, tai gali atnešti tik pasitenkinimą savimi, bet negalim tikėtis „užmokesčio iš savo Tėvo danguje“ (Mt 6,1).
Taigi, mielieji broliai ir seserys Kristuje, džiaugsmingai pasitikime gavėnią, trokšdami geriau pažinti Jėzų, siekdami atsinaujinti, pakeisti savo gyvenimą pagal Jo Evangeliją. Atsiminkime, kad gavėnia yra malonės laikotarpis, per kurį gali išaugti mūsų tikėjimas, viltis ir artimo meilė.
Nuoširdžia malda prašykime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad suteiktų stiprybės ir jėgų išbūti Jo artume ateinančias keturiasdešimt dienų, kad padėtų išlaikyti į Dievą nukreiptą žvilgsnį, o Šventoji Dvasia veiktų mumyse ir skatintų daryti gerus darbus. Amen.