2007-06-10

Pereitą sekmadienį šventėme Švč. Trejybės šventę, kuri pakeitė bažnytinių metų kryptį. Iki šios šventės Bažnyčia vedė mus išganymo istorijos keliais, o dabar kvies atsiliepti į Jėzaus mums laimėtąjį išganymą.

Visą savaitę buvo skaitomas apaštalo Morkaus Evangelijos 12 skyrius, kur Jėzus palyginimais mokė kaip gyventi, kad būtume verti Jėzaus mums laimėtojo išganymo.

Senojo Testamento skaitiniai iš Tobijo knygos kaip pavyzdį pateikė mums dorojo Tobijo gyvenimą, kuris buvo pilnas skausmo ir kančios, tačiau tai neatskyrė jo nuo Dievo. Jis nuolat maldomis dėkojo ir šlovino Dievą. Tą patį daryti kvietė savo tautiečius patekusius į bėdą, tą patį daryti skatina ir mus. Tobijo sako: „Šlovinkite Dievą ir visų gyvųjų akivaizdoje pripažinkite jį už jo gerus darbus. Šlovinkite ir giedokite giesmes jo vardui. Skelbkite visiems žmonėms Dievo darbus su derama pagarba; nedelsdami jį pripažinti“ (Tob 12,6).

Mielieji, argi mes neturim už ką dėkoti Dievui ir šlovinti Jį?
Šiandien švenčiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, kuri primena dvi svarbiausias dovanas, už kurias turim nepaliaujamai dėkoti Viešpačiui, šlovinti Jį.

Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje primena mums Jėzaus atsisveikinimą su artimaisiais bičiuliais, prieš kančią ir mirtį.
Mylintys asmenys ilgam išvykdami, palikdami mylimuosius, su kuriais nežinia kada susitiks, paprastai palieka ką nors atminimui, kokį nors mielą daiktą ar savo atvaizdą. Išvykstantis turi vilties, kad palikti daiktai nuolat primins apie buvusią bendrystę.

Lygiai taip pat pasielgė ir Kristus. Kaip rašo apaštalas Jonas: „Jėzus žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13,1).
Štai pirmiausia už ką turim šlovinti Viešpatį. Už Jo beribę meilę kiekvienam ne tik doram, tobulam, įtikėjusiam Jį žmogui, bet ir atvėsiam, atšalusiam, ir net nusidėjėliui, šventvagiui. Ir tai Jis padarė ne kieno nors prašomas, verčiamas, ne kokių išskaičiavimų vedamas, bet vien skatinamas savo širdies.

Jis pamilo, nesitikėdamas jokio ypatingo dėkingumo, meilės. Priešingai, netgi pramatė ir žinojo, kad už tai bus atsilyginta įžeidimais, patyčiomis, žiauriu kankinimu. Tai yra „meilė iki galo“. Dievo Sūnus viską iškentė ir ištvėrė iki pat mirties, kad ant kryžiaus atpirktų net ne dėkingųjų kankinių nuodėmes. Antra, už ką turim šlovinti ir garbinti Dievą, tai už Jo neįkainojamą dovaną, tikrą lobį, paliktą Švč. Sakramente. Jis paliko mums ne kokį daiktą, ar atvaizdą, bet patį save.

Apaštalas Paulius mums primena apie tai: „Viešpats Jėzus tą naktį (...) paėmė duoną (...) ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartu gersite, darykite tai mano atminimui“ (1kor 11,24-25).

Taigi, Jėzus pasilikęs Švč. Sakramente, nori, kad mes Jį priimtume, valgytume ir gertume. Jis trokšta ne tik būti šalia, bet per Eucharistiją būti vienybėje su mumis. Jis kalbėjo: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo gyvens per amžius“ (Jn 6,56-5). Taigi, kiekvieną kartą švęsdami Eucharistiją ir priimdami Švč. Sakramentą mes susivienijame su Dievo Sūnumi Jėzumi ir gauname vilties amžinajam gyvenimui.

Įsimąstykite į tai labai gerai, kad bent kiek pajustumėt Dievo artumą, Jo neišmatuojamą meilę.
Mielieji, ar nelieka jūsų širdys šaltos ir abejingos, Ostijos pavidalu priėmus patį Kristų – Dievo Sūnų? Ir ką gi dažniausiai randa Kristus mumyse? Gal būt ten pilna nuoskaudų, neapykantos, keršto jausmo? Ar neįžeidžiant ir nenuviliant Kristaus, nevertai artindamiesi prie Pokylio stalo?

Apaštalas Paulius įspėja: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikalsta Viešpaties kūnui ir Kraujui (...). Kas valgo ir geria, to kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“. (1Kor 11,27;29).

Mieli broliai ir sesės Kristuje, per krikštą visi mes esame gavę Šventąją Dvasią, todėl nuolat jos prašykime malonės, kad visuomet garbintume ir šlovintume Švč. Sakramentą, per kurį Jėzus stiprina mūsų tikėjimą, viltį ir meilę. Prašykime malonės tvirtai tikėti į Jėzų Švč. Sakramente, visada Juo pasitikėti ir karštai Jį mylėti.

Kartu nuoširdžiai atsiprašykime už sekmadieniais praleistas šv, Mišias – Didžiąją puotą, kurioje valgis vertingesnis už viską, kas tik begali būti, nes tai Švenčiausias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Amen.

                                               Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius