Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Didysis penktadienis, C (Jn 18,1-19,42) (2010-04-02)

Klebono mons. V.Grigaravičiaus homilija

 

Šiandien apmąstome ir išgyvename Kristaus kančios kelią, mūsų nuodėmių atpirkimo Kryžiaus kelią.
Šis kelias prasideda Judo išdavyste, kuris su ginkluotų kareivių būriu ateina suimti Jėzaus. Būtent nuo išdavystės prasideda mūsų nuodėmių atpirkimas. Ne vienam teko patirti skausmą, nusivylimą, kai išduoda artimas žmogus, su kuriuo dalijotės mintimis, džiaugsmais ir sielvartais. Ką pirmiausia patyrėte? – Pyktį, įniršį, neapykantą, norą keršyti?! O Jėzus? Jis žinojo, kad Judas išduos, tačiau neparodė jokio pykčio, neapykantos, neišgirdome jokių priekaištų, tik ištartus žodžius: „Žmogaus Sūnus, tiesa, eina kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!” (Lk 22,22) Jėzus nesipriešina budeliams, netgi sudraudžia Petrą, kuris išsitraukia kalaviją. Jis pasiryžęs įvykdyti Tėvo valią iki galo: „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią tėvas man yra davęs!? (Jn 18,11), - taria Jis Petrui.

Ir štai Jėzus, kupinas meilės bei švelnumo kiekvienam žmogui, žydų tarnų suimamas, surišamas ir nuvedamas pas vyriausiąjį kunigą. Paskui Jį eina mylimiausias mokinys ir Petras, kuris išvakarėse prisiekinėjo: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti į kalėjimą, ir mirtį!” ( Lk 22,33).

Tris metus Petras vaikščiojo kartu su Jėzumi, matė Jo daromus stebuklus, su šventa baime stebėjo Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno, regėjo Jo gydančią meilę, pirmasis išpažino Jėzų Mesijumi ir štai tris kartus išsižada savo Mokytojo. Kodėl? Kas jam atsitiko? Ar baimė – taip pat būti suimtam? Manau, kad ne. Greičiausiai tai nusivylimas, pyktis, galbūt net pasibiaurėjimas. Petras tikėjo Jėzaus galia, jis viską paliko, visko išsižadėjo vardan šito žmogaus. O štai dabar Jis surištas vedamas prievarta, laikomas nusikaltėliu. Kaip tai žmogiška ir suprantama, gerai mums pažįstama situacija. Kol esi galingas, užimi atsakingas pareigas tave visi garbina, liaupsina, tau pataikauja. Bet vos tik ištinka bėda, lieki vienas su savo skausmu, neviltimi, visi nusisuka nuo tavęs.

Veidmainystė – tai antroji nuodėmė, kurią Jėzus neša ant kryžiaus už mūsų atpirkimą. O kaip elgiasi aukštieji kunigai, religinės valdžios atstovai, vyriausieji teisėjai? Visi jie sutrikę, išsigandę ir susierzinę, jie nori tik vieno – kad Jėzus būtų nukryžiuotas. Jėzaus buvimas kelia jiems grėsmę. Žydai bijo, kad Jėzus gali surengti sukilimą prieš romėnus, o šie, keršydami gali sunaikinti žydų tautą ir šventyklą. Dabar Jėzus prisiima visą škykščiausią šio pasaulio nuodėmių naštą – melą, šmeižtą, cinišką paniekinimą, visišką atmetimą, žiaurumą ir prievartą. Neteisingai pasmerktas mirti Jėzus, visų išduotas, eina vienas, nešdamas ant pečių didžiulį pasaulio kryžiaus rąstą. Jis eina tylus, laisvas, nepraradęs orumo. Jis eina mirti už žmonijos išganymą. Taip įgyvendina Jam Tėvo pavestą misiją – naikinti pasaulio nuodėmes, griauti sienas, skiriančias žmones vieną nuo kito ir nuo Dievo. Jėzus guldo gyvybę už tuos, kuriuos myli, ir už žmonijos vienybę. Jau mirties agonijos apimtas, Jis išvydo mylimąjį mokinį ir savo motiną. Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!” (Jn 19.26-27). Taip paskutinę akimirką Jėzus Jono asmenyje paveda visą žmoniją Marijos globai.

Per Mariją mes einame prie Jėzaus, kuris visus nuveda pas dangiškąjį Tėvą. Tai įvykdęs Jėzus ištaria: „Trokštu!” (Jn 19,28) ir paragavęs prie lūpų prineštos kempinės perrūgusio vyno, ištaria paskutinį žodį: „Atlikta!” (Jn 19,30). Viskas baigta. Jėzus įvykdė Tėvo pavestą misiją: „Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19,30). Neapykantos, žiaurumo ir prievartos kupiną pasakojimą vainikuoja vilties kibirkštėlė – tai iš Jėzaus šono ištekėjęs kraujas ir vanduo (plg Jn 19,34). „Vanduo, trykštantis iš Jėzaus šono, yra Jo meilės ženklas, simbolizuojantis Dvasią, kuri bus išlieta tiems, kurie norės ją priimti. Vanduo gydo, apvalo ir duoda gyvenimą. Mūsų uždarumą, neviltį, neapykantą ir agresyvumą Jis perkeičia į atvirumą, švelnumą, meilę ir atlaidumą“ (žr. Jean Vanier. Į Jėzaus slėpinį, 2007, psl. 262).

Mieli broliai ir seserys, šiandien dar daug yra žmonių, kuriems Kristus miręs, bet išauš diena, Jis prisikels visiems ir nuo tuščio kapo duobės, nuo Marijos Magdalietės graudaus verksmo: „kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“ (Jn 20,13) – prasidės naujas gyvenimas, širdyse įsižebs Kristaus meilė. Ši diena būtinai ateis. Tad budėkime ir laukime.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015