2007-06-29

Bažnyčia atmena savo gerus ir ištikimus tarnus, juos šloviname ir pagerbiame atmintinomis jų gimimo arba mirties dienomis.

Pereitą sekmadienį minėjome šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną. Jonas Krikštytojas buvo tiltas tarp Senojo ir Naujojo Įstatymo, lyg pranašas Elijas, ruošęs žmones Dievo karalystei. Apie jį Jėzus yra pasakęs: „Tarp gimusių iš moterų, nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją.“(Mt 11,11).

Šiandien minim kitų dviejų ištikimų Kristaus liudytojų – apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus mirimo 1940 metines. Jie abu buvo nukankinti tą pačią dieną. Imperatorius Neronas, didelis krikščionybės priešas, įsakė šiuos pranašus nužudyti. Apaštalas Petras buvo nukryžiuotas ant kalnelio žemyn galva. Dabar toje vietoje stovi šv. Petro bazilika.
Šv. Paulius buvo išvestas už Romos miesto ribos ir jam buvo nukirsdinta galva. Netoli tos vietos dabar stovi šv. Pauliaus bazilika.

Abu šie apaštalai skirtingais būdais buvo pašaukti sekti Kristų, liudyti Jo Evangeliją, tačiau abu iki mirties buvo ištikimi savo pašaukimui, Kristaus mokslo liudytojai.

Paprastą kaimo žveją Simoną, vadinamą Petru ir jo brolį Andriejų Jėzus pamatė prie Galilėjos ežero. Jis broliams tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4,19). Abu broliai nesvyruodami, pajutę praeinančio Jėzaus galią, „tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“ (Mt 4,20). Petras buvo pirmasis, kuris išpažino: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” (Mt 16,16). ir Jėzus kaip girdėjome Evangelijoje paskelbė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18). Čia pat Petras gauna pirmuosius įgaliojimus: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,19). Jis buvo pirmasis vyskupas, juo Romoje buvo net 25 metus.

Šv. Paulius, kaip žinome, buvo aršus krikščionybės priešas. Jis persekiojo ir žiauriausiu būdu nukankindavo kiekvieną, kas išpažino Kristaus mokslą. Kaip liudija apaštalų darbai, Saulius, būsimasis apaštalas Paulius: „Stengėsi išnaikinti Bažnyčią naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris, siųsdamas juos į kalėjimą“ (Apd 8,3).
Kitoje vietoje skaitome: „Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę“ (Apd 9,1-2). Tačiau jam einat į Damaską, buvo apakintas ir išgirdo Kristaus žodžius: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Į Sauliaus klausimą: „Kas tu esi, Viešpatie? Kristus atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta ką turi daryti“ (Apd 9,5-6).

Taip įvyko Sauliaus atsivertimas. Jis įtikėjo ir tapo kaip Kristus sakė: „Jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“ (Apd 9,15-16). Ir Saulius pradėjo drąsiai kalbėti Jėzaus vardu. Suprantama tai kėlė sąmyšį žydų tarpe, jie susimokė Saulių nužudyti. Kas studijavote Apaštalų darbus, be abejo žinote, kokius didžius darbus, nepaisydamas persekiojimų ir pavojų, nuveikė šv. Paulius, skelbdamas Kristaus mokslą pagonių tarpe.
Kaip jis pats kalbėjo galatams: „Man patikėta skelbti Evangeliją pagonims, kaip Petrui žydams, nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipiaustytojų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu“ (Gal 2,7-8).

Mielieji, pirmųjų apaštalų gyvenimai yra mums savotiškas padrąsinimas, kvietimas ryžtis Dievo tarnystei. Abiems apaštalams nebuvo svetimos žmogiškos silpnybės. Petras kaip žinoma ne kartą dėl savo žmogiško mąstymo ribotumo buvo užsitraukęs Jėzaus rūstybę, jis tris kartus išsižadėjo Jėzaus. Būdamas Romoje, prasidėjus žiauriems krikščionių persekiojimams, iš baimės pakliūti į priešo rankas, jis buvo nutaręs pabėgti. Bet už miesto vartų sutinka Jėzų nešiną kryžių.
„Viešpatie, kur eini?“ – paklausė Petras.
„Einu į Romą, kad antrą kartą būčiau nukryžiuotas“, - atsakė Kristus. Sugėdintas Petras grįžo į Romą ir ten liko iki kryžiaus mirties.

Petro nupuolimai kiekvieną kartą primena mums, koks silpnas yra žmogus, kai nesiremia Dievo pagalba. Ir koks drąsus pasijunta, kai vadovaujasi Dievo galia. Petras sugrįžęs į Romą tapo tarsi kitu Kristaus mokslo išpažinėju, jo nebesulaikė nuo tikėjimo į Kristų jokia žmogiška jėga.

Antrasis apaštalas Paulius, aršus krikščionių persekiotojas, apakintas Šventosios Dvasios prie Damasko vartų, atgimė nauju žmogumi. Tvirtai ir giliai pamilo Kristų. Kristaus meilė liepsnojo jo širdyje kiekvienam pagoniui, kiekvienam žydui, graikui ir romiečiui. Jis parašė nuostabų meilės himną: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai (...), jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ ( Kor 13,1-2).

Mielieji, pamąstykime kiek mumyse yra tikros krikščioniškos meilės? Ar neužgožia jos išdidumas, apkalbos, egoizmas, negailestingumas artimui, puikybė, pasipūtimas? Jei taip, ar gali tokia širdis mylėti Dievą ?
Pamąstykime apie tai ir prašykime Šventosios Dvasios perkeisti mus, kaip buvo perkeisti šv. Petras ir Paulius, kad mūsų širdyse įsiliepsnotų tokia pat karšta meilė Dievui, kaip šių didžių apaštalų širdyse, kad kaip jie drąsiai, ištvermingai, nebijodami patyčių ir pašaipų liudytume Kristaus Evangeliją. Amen.

                     Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius