Mielieji, pokalbį noriu pradėti primindamas Kūrimo istoriją aprašytą Pradžios knygoje. Ką tik Dievas sukurdavo, matydavo, kad „tai yra gera“. Šis Dievo pasigėrėjimo šūksnis kartojasi po kiekvienos kūrimo dienos. Viskas, kas supa mus – miškai, kalnai, ežerai, dykumos ir miškai, žvaigždės dangaus skliaute, saulės šiluma, bręstantys javai laukuose, pievose žydinčios gėlės, jūros ir žemės gėrybės, padangių sparnuočiai, pagaliau ir mes, žmonės, - visa yra gera, visa Dievo norėta ir Jo žodžiu sukurta iš nieko. Mes turime iki širdies gelmių, visa savo esybe suvokti, kad viskas, ką Dievas sukūrė yra gera. Tai mūsų gyvenimo esmė, gyvenimo šerdis. Sukūręs dangų ir žemę „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“. (Pr 1,27), - skaitome Pradžios knygoje. Argi tai neliudija, kad žmogus yra Dievo kūrybos viršūnė? Žmogus tik truputį žemesnis už Dievą, žmogui pavesta valdyti ir viešpatauti žemėje, nes sukūręs vyrą ir moterį, Dievas palaimino juos tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“. (Pr 1,27-28).
Šie Pradžios knygos žodžiai yra nepaprastai svarbūs, nes jie parodo, kokią svarbią vietą visoje kūrinijoje užima žmogus. Jis yra pirmasis po Dievo, jis yra Dievo pagalbininkas, jam pavesta rūpintis žmonijos pratęsimu, puošti ir gražinti žemę. Būdamas Dievo paveikslas, žmogus neturi teisės žeminti, niekinti, žudyti kito žmogaus, nes tas, kitas žmogus, taip pat yra Dievo paveikslas.

Galiausiai Dievas liepė kiekvienam žmogui mylėti kitą kaip pats save. Taigi, kiekvienas turime mylėti ir pats save, rūpintis savo sveikata, gyvybe, o svarbiausia savo dvasiniu tobulėjimu. Pagaliau, skaitome šiandienai svarbius Pradžios knygos žodžius: „Negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją į jį panašų“. (Pr 2,18). Taip Dievas sukūrė moterį ir „todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną, ir glausis prie savo moters, ir bus du viename kūne“ (Pr 2,24). Taigi, lytis yra Dievo dovana, kuri praturtina žmogų jausmais, bendryste tarp vyro ir moters. Keisti lytį - tai nusižengti Dievui, paniekinti Jo dovaną, vadinasi pasmerkti save amžinai nuodėmei. Pats Dievas įpareigojo vyrą ir moterį gyventi bendrystėje, kurios pagrindinis uždavinys – duoti gyvybę pasauliui. Ir ne tik duoti gyvybę, bet ir rūpintis ja, skiepijant svarbiausias, kilniausias žmogiškąsias savybes, kurių pagrindas - Dievo žodis, pasitikėjimas Dievo galia, Jo meile ir gailestingumu. Deja, šiuolaikinis žmogus apsiginklavęs naujausia technika, naujausiais mokslo laimėjimais, pasijunta esąs visagalis, viską galįs padaryti pats. Daugelis vardan žemiškųjų gėrybių kūrimo, vardan kūniškų malonumų, praranda svarbiausiąjį turtą, tikrąjį laimės šaltinį – tikėjimą. Paskendęs kasdieniuose rūpesčiuose, žmogus neturi laiko pasidžiaugti tuo, ką Dievas sukūrė vardan jo laimės. Šeimoje vyras ir moteris pamiršta pasidžiaugti vienas kitu, savo vaikais it visu tuo, kas supa juos.

Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug chaoso ir sumaišties, tiek daug nesantaikos ir neapykantos tarp žmonių, artimųjų, net šeimos narių kaip šiandien. Niekada nebuvo tiek daug išsiskyrusių šeimų, gyvenančių poroje susidėjus.
Labiausiai kelia nerimą iškreiptas požiūris į šeimą. Turiu omeny požiūrį į vaikų gimdymą, gyvenimą poroje tos pačios lyties asmenų. Tai visiškai prieštarauja į mūsų prigimtį Dievo įrašytai sampratai apie šeimą.

Šeima – tai mažoji Bažnyčia, kurioje vaikas išmoksta mylėti, kentėti, aukotis, tarnauti. Per Santuokos sakramentą šeima gauna specialų apaštalavimo mandatą darbui Viešpaties vynuogyne. Pirmiausia, tai apaštalavimas savo šeimoje, visas gyvenimo sritis planuojant pagal Dievo įstatymus, krikščioniškai auklėjant vaikus, brandinant jų tikėjimą, skaistumą, rengiant juos gyvenimui, stengiantis apsaugoti nuo ideologinių bei moralinių pavojų. Kas, jei ne tėvai, gali patarti vaikams, kai jie renkasi tolimesnį gyvenimo kelią? Tik tėvų krikščioniškas pavyzdys gali padėti vaikams įsijungti į bažnytinę, pilietinę bendruomenę. Vėliau šeimos apaštalavimas padės kitoms šeimoms ir bendruomenės nariams, taps jiems pavyzdžiu, ypač tiems, kuriems reikia pagalbos ir paramos: vargšams, ligoniams, našlaičiams, našlėms, atstumtiesiems, ir t.t.
Tapti krikščioniška šeima yra nepaprastai sunkus ir atsakingas uždavinys. Jei mes visi vieningai kovosime už tvirtą, krikščionišką šeimą, tuo pačiu padėsime pasveikti mūsų visuomenei. Nuo šeimos priklauso ir visos mūsų tautos laimė ir gerovė. Kokios šeimos, tokia ir tauta. Jei šeimos laimingos, tai ir tauta laiminga, jei šeimos doros, tai ir tauta  dora.

Šiandien susirinkote čia tik maža dalis, kuri, neabejoju, gyvenate Dievo meilėje, pasitikėdami Juo, savo bendrystę grindžiate Dievo įsakymais. Tikiu, kad esate savo šeimos apaštalais, galbūt kai kurie apaštalaujate savo aplinkoje.
Vardan savęs pačių, vardan bendro gėrio kviečiu dosniai dalyti savo meilę, širdies šilumą ne tik savo šeimoje, artimiesiems, bet ypač tiems, kurie yra nemylimi, atstumti, atrodo grubūs, nemandagūs, pasišiaušę. Kviečiu vienytis, bendrauti dalinti patirtimi, tik tuomet galėsime tikėtis sėkmės kuriant visuotinį gėrį, kovojant už savo vaikų gražią ateitį, už šviesesnį, doresnį pasaulį su Kristumi.

Visada prisiminkite, kad visi esame Dievo kūriniai, kuriuos Jis kūrė su meile ir visa, kas Dievo sukurta yra „labai gera“.