![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją (2010-04-23)Klebono mons. V. Grigaravičiaus komilija
Mielieji, pokalbį noriu pradėti primindamas Kūrimo istoriją aprašytą Pradžios knygoje. Ką tik Dievas sukurdavo, matydavo, kad „tai yra gera“. Šis Dievo pasigėrėjimo šūksnis kartojasi po kiekvienos kūrimo dienos. Viskas, kas supa mus – miškai, kalnai, ežerai, dykumos ir miškai, žvaigždės dangaus skliaute, saulės šiluma, bręstantys javai laukuose, pievose žydinčios gėlės, jūros ir žemės gėrybės, padangių sparnuočiai, pagaliau ir mes, žmonės, - visa yra gera, visa Dievo norėta ir Jo žodžiu sukurta iš nieko. Mes turime iki širdies gelmių, visa savo esybe suvokti, kad viskas, ką Dievas sukūrė yra gera. Tai mūsų gyvenimo esmė, gyvenimo šerdis. Sukūręs dangų ir žemę „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“. (Pr 1,27), - skaitome Pradžios knygoje. Argi tai neliudija, kad žmogus yra Dievo kūrybos viršūnė? Žmogus tik truputį žemesnis už Galiausiai Dievas liepė kiekvienam žmogui mylėti kitą kaip pats save. Taigi, kiekvienas turime mylėti ir pats save, rūpintis savo sveikata, gyvybe, o svarbiausia savo dvasiniu tobulėjimu. Pagaliau, skaitome šiandienai svarbius Pradžios knygos žodžius: „Negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją į jį panašų“. (Pr 2,18). Taip Dievas sukūrė moterį ir „todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną, ir glausis prie savo moters, ir bus du viename kūne“ (Pr 2,24). Taigi, lytis yra Dievo dovana, kuri praturtina žmogų jausmais, bendryste tarp vyro ir moters. Keisti lytį - tai nusižengti Dievui, paniekinti Jo dovaną, vadinasi pasmerkti save amžinai nuodėmei. Pats Dievas įpareigojo vyrą ir moterį gyventi bendrystėje, kurios pagrindinis uždavinys – duoti gyvybę pasauliui. Ir ne tik duoti gyvybę, bet ir rūpintis ja, skiepijant svarbiausias, kilniausias žmogiškąsias savybes, kurių pagrindas - Dievo žodis, pasitikėjimas Dievo galia, Jo meile ir gailestingumu. Deja, šiuolaikinis žmogus apsiginklavęs naujausia technika, naujausiais mokslo laimėjimais, pasijunta esąs visagalis, viską galįs padaryti pats. Daugelis vardan žemiškųjų gėrybių kūrimo, vardan kūniškų malonumų, praranda svarbiausiąjį turtą, tikrąjį laimės šaltinį – tikėjimą. Paskendęs kasdieniuose rūpesčiuose, žmogus neturi laiko pasidžiaugti tuo, ką Dievas sukūrė vardan jo laimės. Šeimoje vyras ir moteris pamiršta pasidžiaugti vienas kitu, savo vaikais it visu tuo, kas supa juos. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug chaoso ir sumaišties, tiek daug nesantaikos ir neapykantos tarp žmonių, artimųjų, net šeimos narių kaip šiandien. Niekada nebuvo tiek daug išsiskyrusių šeimų, gyvenančių poroje susidėjus. Šeima – tai mažoji Bažnyčia, kurioje vaikas išmoksta mylėti, kentėti, aukotis, tarnauti. Per Santuokos sakramentą šeima gauna specialų apaštalavimo mandatą darbui Viešpaties vynuogyne. Pirmiausia, tai apaštalavimas savo šeimoje, visas gyvenimo sritis planuojant pagal Dievo įstatymus, krikščioniškai auklėjant vaikus, brandinant jų tikėjimą, skaistumą, rengiant juos gyvenimui, stengiantis apsaugoti nuo ideologinių bei moralinių pavojų. Kas, jei ne tėvai, gali patarti vaikams, kai jie renkasi tolimesnį gyvenimo kelią? Tik tėvų krikščioniškas pavyzdys gali padėti vaikams įsijungti į bažnytinę, pilietinę bendruomenę. Vėliau šeimos apaštalavimas padės kitoms šeimoms ir bendruomenės nariams, taps jiems pavyzdžiu, ypač tiems, kuriems reikia pagalbos ir paramos: vargšams, ligoniams, našlaičiams, našlėms, atstumtiesiems, ir t.t. Šiandien susirinkote čia tik maža dalis, kuri, neabejoju, gyvenate Dievo meilėje, pasitikėdami Juo, savo bendrystę grindžiate Dievo įsakymais. Tikiu, kad esate savo šeimos apaštalais, galbūt kai kurie apaštalaujate savo aplinkoje. Visada prisiminkite, kad visi esame Dievo kūriniai, kuriuos Jis kūrė su meile ir visa, kas Dievo sukurta yra „labai gera“. |
|||||||||
|