Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien mes švenčiame vieną iš nuostabiausiųjų švenčių krikščionio gyvenime – Meilės šventę, Šventosios Dvasios Atsiuntimą.

Dievas, kuris yra Meilė, įvykdė Kristaus pažadą, atsiuntė savo Dvasią, padovanojo savo Meilę, tai yra patį save pirmiesiems Kristaus sekėjams ir tai tęsiasi iki šių dienų, - kiekvienas iš mūsų gauname šią dovaną.  Apaštalai vis dar nedrąsūs, tačiau turėdami viltį sulaukti jų Mokytojo pažado išsipildymo „nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“ (Lk 24,53). Jie kartu leido laiką ir laukė greičiausiai net gerai nežinodami, ko jie laukia. Įsivaizduokime, kaip jie išsigando, išgirdę stiprų vėjo ūžesį ir pamatę ant jų besileidžiančius ugnies liežuvius. Kartu pajuskime ir išgyvenkime jų džiaugsmą, kaip jie‚ pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“(Apd 2,4). Kupini džiaugsmo pagauti įkvėpimo, jie visų nustebimui pradėjo skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2,11) kiekvienam suprantama kalba. Šventoji Dvasia yra brangiausia Dievo dovana, nes ji pati yra Dievas, Trečiasis asmuo Švč. Trejybėje.

Per krikštą kiekvienas gauname šią brangią, neįkainojamą dovaną. Šventoji Dvasia duodama dovanai, Dievo malone, mums net neprašant. Mes esame pakrikštyti, apgaubti bei pripildyti Šventosios Dvasios, kuri visus mus sujungia į vieną darnų Kūną – Bažnyčią. Argi tai ne nuostabu?! Argi šis žinojimas nesukelia mumyse džiaugsmo, laimės ir pilnatvės jausmo?
Šventosios Dvasios vedamam krikščioniui nesunku atsisakyti žemiškųjų prisirišimų ir siekti to, kas aukštybėse. Šventoji Dvasia yra šviesa ir galybė. Tai jos veikiami mes galime atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio. Tai ji suteikia jėgų atsispirti pasaulio vilionėms pasinerti į gyvenimo malonumus, tenkinat vien kūno įgeidžius. Tai Ji padeda drąsiai ir ryžtingai skelbti Dievo žodį, liudyti Prisikėlusįjį Kristų, nebijant to, kad galbūt būsiu išjuoktas, nesuprastas, pasijusi vienišas, sunkiai einantis prieš srovę.

Dievas sukūrė žmogų meilei ir džiaugsmui. Ir tik Šventoji Dvasia geriausiai gali išmokyti, kas yra tikrasis džiaugsmas. Apaštalas Paulius laiške galatams rašė: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (...). Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“. (Gal 5,22-23.25), - kviečia apaštalas. Vadinasi, visa, ką Dievas mums dovanoja, yra Dvasios dovanos. 

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: „Esame skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia“ (Kor. 12,4). Kitaip tariant, kiekvienas gauna skirtingas Dievo malonės dovanas, kurios susivienija visus mus vienoje Dvasioje. Suprantama, žinojimas, kad esame visi apdovanoti, nepanaikina problemų. Net tarp tikinčiųjų kyla pavydas, žiūrint į kitą, kuris labiau apdovanotas, sugeba kažką nuveikti. Bet apaštalas Paulius sako: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ ( Kor. 12,8). Tai yra, gautąsias dovanas didesnes ar mažesnes turim paversti tarnyste bendram labui. Tik tuomet sugebėsime nugalėti savąjį „aš“, mus vienys atleidimo, kantrumo ir pakantumo vienas kitam ryšiai.

Sekminės laikomos Bažnyčios gimtadieniu, Bažnyčios, kurios kiekvienas narys yra savaip nuostabus, įdomus, svarbus, nes visi yra suvienyti vienos Dvasios ir papildo vienas kitą. Dėka Šventosios Dvasios dovanų mūsų Bažnyčios stiprybė nepalenkiama, nenugalima, kad ir kaip stengiamasi ją apšmeižti, paniekinti, iškeliant kai kurių jos narių paklydimus.

Bažnyčia, tai ne pastatai, tai ne vien kunigai, tai visi mes, išpažįstantys Kristų, Jo Evangeliją, visi, kurie esame apdovanoti Šventosios Dvasios galia. Jei esame vieningi maldoje ir turime tuos pačius siekius, tai mums nėra ko bijoti įžeidimų bei išpuolių. Turime, būti visada pasirengę atleisti kitam Dievo vardu ir atminti, kad jei nesiekiame taikos ir ramybės su artimaisiais, tai visos geriausios malonės dovanos, gautos iš Dievo, gali pavirsti didžiausiomis nuodėmėmis.

Nuoširdžia malda šiandien ir kiekvieną rytą prašykime; „Dieve, atsiųsk man savo Dvasią, kuri padėtų man giliau pažinti Tave, o per tai pažinti ir save“. Kartu prašykime Šventosios Dvasios: „Ateik, aplankyk, pripildyk mano sielą Dievo meilės ir apvalyk ją nuo nuodėmės dėmių, atnaujink ją, kad galėčiau nuoširdžiai ir nesavanaudiškai tarnauti Dievui bei artimui“.