Gerbiamieji gimnazijos vadovai, mokytojai, svečiai, mieli abiturientai, tėveliai man nepaprastai malonu vėl jus matyti čia, šioje šventovėje, kur jūs ateinate kiekvieną kartą, pradedami švęsti gimnazijos reikšmingą datą. Aš džiaugiuosi, kad šventę pradedate Viešpaties pašlovinimu, padėka Jam už gausias malonės dovanas, kurias kasdien gaunate iš Jo rankų.

Ruošdamasis šiam pokalbiui, nejučiomis prisiminiau evangelisto Jono užrašytus Jėzaus žodžius: „Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit“(Jn 16,16).Jėzaus mokiniai nustebę, nieko nesuprasdami žvelgė į Mokytoją. Jie nesuprato, kad Jėzus kalba apie nepaprastai greitai prabėgantį laiką. Jėzus turėjo omeny išsiskyrimą su savo mokiniais, kurių gyvenimai žemėje taip greitai prabėgs.

Jei šiandien paklausčiau jūsų:
      -Ar pajutote, kaip užaugote, kaip prabėgo mokykliniai metai, kuriuos skaičiavote skambučiais?
      -Ar pamenate jaudulį, nerimą, su kuriuo atėjote į pirmą klasę?
      -Ar prisimenate mielą, švelnią pirmąją mokytoją, kuri, kaip mama, dalijo meilę, rūpestingai mokė parašyti pirmąją raidę, pirmąjį žodį „mama“, mokė suskaičiuoti kiek pirštukų turi jūsų rankos, medžių mokyklos kieme, pro šalį praskrendančius paukščius ir dar daugelį kitų dalykų?

Ir štai nuo šiandien jūsų gyvenime nebeskambės skambučiai, nebekvies į klases susitikimui su klasiokais, su griežtais, reikalaujančiais, tačiau, neabejoju, jus mylinčiais mokytojais. Argi ne akimirką truko mokykliniai metai?! Paklausykite, ką kalba jūsų seneliai: „Ak, kaip greitai prabėgo gyvenimas! Rodos nieko nesuspėjau padaryti, dar tiek daug liko neįgyvendintų planų“.

Todėl, brangieji, turime branginti kiekvieną Dievo duotą gyvenimo akimirką. Svarbiausia gyventi taip, kad atsigręžus netektų gailėtis dėl veltui praleistų dienų. Įspėjamai nuskambėjo pirmajame skaitinyje ir šv. apaštalo Petro žodžiai: „Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs (...). Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems“(1Pt 4,7-9).
Greitai išsiskirstysite kas sau, todėl atkreipdami į šiuos apaštalo Petro žodžius, pamąstykite, ar su visais buvote draugiški, dėmesingi, ar neįžeidėte, neužgavote žodžiu. Dar turite laiko parodyti jiems dėmesį, atsiprašyti, draugiškai paspausti vienas kitam ranką. Galbūt tai bus paskutinis kartas...

Šiandien dar noriu priminti Jėzaus palyginimą apie sėjėją. Šiame palyginime Jėzus kalba savo mokiniams apie sėjėjo į dirvą beriamą grūdą: „vieni nukrito palei kelią,“ „ kiti nukrito į uolėtą dirvą“, „dar kiti krito tarp erškėčių“.
Visi šie grūdai, jei jie ir kiti išdygo, nedavė derliaus, nes tam nebuvo sąlygų. Tie grūdai, kurie krito „į gerą žemę, sudygo, išaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą“. (Mk 4,4-8). Matydamas, kad mokiniai vėl nesuprato palyginimo, Jėzus paaiškino, kad: „Sėjėjas – tai sėjantis žodį“ (Mk 4,14).

„Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie žmonės, kurie išgirta žodį, priima jį ir duoda vaisių“ (Mk 4,20)
Dvylika metų „sėjėjas“ buvo jūsų mokytojai, o jūs – tai ta dirva, į kurią krito jų žodžiai. Kokia dirva buvote rodo jūsų metiniai pažymiai, o svarbiausia parodys brandos egzaminų rezultatai. Nuo to priklausys jūsų tolimesnė ateitis.
Dar turite laiko susikaupimui, pamąstymui, gautų žinių susisteminimui ir tikiu, kad visi buvote gerąja dirva, kuri duos gerą derlių – vieni mažesnį, kiti – didesnį, o stropiausieji – šimteriopą.

Svarbiausia, nepamirškite padėkoti Dievui, nes viskas yra Jo valioje. Kristus sakė: „Aš esu vynmedis, o jūs mano šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“. (Jn 15,5). Amen.