Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

V Velykų sekmadienis, A (Jn 14,1-12) (2017-05-14)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, kokia turtinga ir pamokanti, iškalbinga šios dienos Švento Rašto skaitinių liturgija. Pirmasis skaitinys iš Apaštalų darbų kviečia mąstyti apie tarnystę, į kurią Bažnyčioje kviečiami ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai. Kaip girdėjome „mokinių skaičiui augant, graikiškai kalbančiųjų tarpe kilo nepasitenkinimas (...), esą kasdieniniame aptarnavime būdavo aplenkiamos jų našlės“ (Apd 6, 1).

Apaštalai susirinkime pareiškė: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų“ (Apd 6, 2), todėl nusprendė patarnavimui prie stalų išrinkti „septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties, (...) „juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas“ (Apd 6, 5-6). Ši vieta šiandien laikoma diakonų ir kitų specialiųjų Bažnyčios tarnautojų pašventimo pagrindu.

Antrajame skaitinyje apaštalas Petras pabrėžia visuotinį pašaukimą į tarnystę. Apaštalas Petras kviečia žengti prie gyvojo akmens – Kristaus ir paties, kaip gyviesiems akmenims statydintis i dvasinius namus „kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtas Dievui per Jėzų Kristų (Pet 2, 5). Skaitinys baigiasi žodžiais: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“(1 Pet 2, 9). Kiekvienas mūsų esame pašaukti ir Dievo išrinkti ne dėl kažkokių nuo pelnų ar kokio išskirtinio gerumo, ne dėl savęs šlovinimo ar aukštinimo, bet dėl tarnystės kitiems. Krikščionių pagrindinė pareiga – tarnauti kitiems ir šito neturime pamiršti.

Evangelisto Jono Evangelijos ištrauka yra iš atsisveikinimo kalbos. „Jėzus numatydamas mokinių liūdesį ir nusivylimą, kai jis bus suimtas, kankinamas ir nukryžiuotas, ramina mokinius: ‚Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!‘“ (Jn 14, 1). Jis kalba mokiniams, kad iškeliauja pas Tėvą, iškeliauja ten, iš kur atėjo, kad per savo kančią ir mirtį ant kryžiaus atpirktų žmonijos nuodėmę. Jis ramina juos, sakydamas: „Mano Tėvo namuose daug buveinių (...). Einu jums vietos paruošti“ (Jn 14, 2). Jėzus duoda pažadą visiems jį įtikėjusiems, kad vėl sugrįš ir į paruoštus Tėvo namus juos paims. Šis pažadas galioja ir visiems mums, kurie tikime, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, tikime, kad iš meilės mums Jis tapo žmogumi, paaukojo save už mus, kad amžinai gyventume. Į Tomo naivų klausimą: „Kaip gi mes žinosime kelią, kur tu eini?“ , Jėzus atsako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Gyvenime daug kelių, kuriais mes klaidžiojame. Kai pasiklystame ir klausiame kelio, mums aiškina: eiti tiesiai, sukti kairėn, po to dešinėn ir vėl tiesiai ir t.t. Pasiklydę, mes vėl klausinėjame kitą sutiktąjį. Pas Dievą yra tik vienas kelias, kuriuo veda Jėzus ir neleidžia paklysti, jei tik Jo klausome. Jis yra tiesa ir gyvenimas. Dovydas 16 psalmėje teisingai rašo: „Tu parodyk man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė“ (Ps 16,11). Tik būdami Jėzaus artume, tik Jo vedami mes nueisime pas Tėvą į Dangaus karalystę.

Pagaliau Pilypo prašymas: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14,8) yra kiekvieno žmogaus troškimas, kuris išsakomas jau Senajame Testamente, ypač psalmėse. Pavyzdžiui, 27 psalmėje girdime besimeldžiančiojo šauksmą: „Išgirsk mano balsą ,Viešpatie, kai šaukiuosi, būk man maloningas ir išklausyk mane!“ Eik, sako man širdis, - jo veido ieškok! Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau! Neslėpk nuo manęs savo veido“ (Ps 27, 7-9).

Panaši malda nuskamba ir 42 psalmėje : „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs , Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo – Gyvojo Dievo, - kada nueisiu pamatyti Dievo veido? (Ps 42, 2-3) Jėzus atsakydamas Pilypui: ‚Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14,9) kreipia mūsų mintis, kad Jis būdamas Dievo Sūnus, tapo žmogumi, kad apreikštų dangiškąjį Tėvą, jei norime žvelgti į Jėzų. Tik Jo veide mes galime matyti, kas yra Dievas ir koks yra Dievas. Viena iš didžiausių krikščionybės tikėjimo tiesų yra ta, kad mes galime ne tik ką nors žinoti apie Dievą, bet galime Jį pažinti.

Per Jėzų mes galime asmeniškai pažinti Dievą, kaip mūsų Tėvą. “ Tikėkite manimi, kad , kad aš esu ir Tėve ir Tėvas, manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!“, - kviečia Jėzus Jis duoda pažadą: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius“ (Jn 14, 12). Taigi, mielieji, Jėzus savo artimiausiems bičiuliams kartu ir mums atveria akis ir iš įvykių, kuriuos mokiniai matė, Iš Jo mokymo kviečia atpažinti ir įtikėti kas Jis yra iš tikrųjų – Dievo Sūnus, atėjęs į pasaulį kaip Gelbėtojas, Gerasis Ganytojas, Atpirkėjas. Dar daugiau, Jis sako, kad ir Jo sekėjai gali tai padaryti ir dar daugiau, jei tik tikės ir pasitikės Juo.

Jėzus tvirtina, kad Jo mokiniams skirta būti drąsiais Dievo gailestingumo bei meilės skelbėjais, Jo malonės liudytojais, skleidžiančiais Tėvo galybę ir meilę. Kasdien bent trumpa malda prašykime: „Jėzai, atverk mano širdies akis, kad sugebėčiau pamatyti kaip ir kur Tu veiki per mane. Vesk mane savuoju keliu, nes Tu vienintelis mano Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015