Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Skelbimai

„BAZILIKA - KARALIŠKA BAZNYČIA“

Paskelbta: 2015-04-01

Sausio pabaigoje mus pasiekė džiugi žinia iš Romos apie Mažosios bazilikos (Basilica minor) titulo suteikimą paminklinei Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai. Taip iš tikrųjų apvainikuojamas visus metus švęstas bažnyčios jubiliejus – kertinio akmens palaiminimo 80-metis (1934) ir bažnyčios dedikavimo 10-metis (2004), o šių metų antrąją Šv. Velykų dieną buvo švenčiamos bazilikos titulo suteikimo iškilmės.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, statyta kaip paminklas prisikėlusiai Lietuvai Laikinojoje sostinėje, yra ir mūsų tautos, ir Bažnyčios istorijos liudytoja. Ir niekinta, ir vėl garbinga bažnyčia šiandien pakelta į bazilikos rangą tešviečia ne vien Kaunui, bet visai Lietuvai, ir visam pasauliui Kristaus Prisikėlimo, tai yra pergalės prieš mirtį ir nuodėmę karališka šviesa.

KAS YRA BAZILIKA?

Daugiausia Mažųjų bazilikų turi Italija – apie 550, Prancūzijoje yra apie 170, Lenkijoje – 130, Ispanijoje - 112. Lietuvoje iki šiol buvo 6 bazilikos (basilicae minores): Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika (bazilikos titulas 1921 m.), Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (1922 m.), Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilika (1974 m.), Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos Apsilankymo bazilika (1988 m.), Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika (1992 m.) ir Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bazilika (2009 m.). Visos jos drauge su Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia yra Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio šventovės. Šio titulo prašiusiam Kauno arkivyskupui turėjo pritarti visa Lietuvos vyskupų konferencija, tad įvykis yra ne vien Kauno arkivyskupijos, bet visos Lietuvos Bažnyčios šventė.

Bazilika, kaip architektūrinis statinys, gimsta Rytinio viduržemio regione. Į helenistinį laikotarpį nurodo jau pats pavadinimas - aulè basilikè – vienas iš karališkųjų rūmų statinių Efeze ar Egipto Aleksandrijoje, pažodžiui reiškiantis sosto salę (tradiciniu terminu basileus ir dabar vadinami Bizantijos imperatoriai). Helenistiniai bazilikų statiniai su kolonomis ir pagrindine aule buvo importuoti į Romą, kur Respublikos laikais buvo statomos civilinės bazilikos ir šiandien visiems pažįstamos Džiulijos ar Emilijos Romos forume vardais. Bazilikos paprastai būdavo stačiakampio formos, viduje padalintos į tris ar penkias kolonų ar piliastrų skiriamas navas (stogo konstrukcijoms ir apšvietimui). Vienoje pastato pusėje buvo viena ar dvi pusapvalės ar kvadratinės apsidės, o joms priešingoje pusėje - vienerios ar dvejos durys. Beje, senosiose bazilikose centrinė dalis galėjo būti ir nedengtu stogu. Romos bazilikose vykdavo įvairiausi susirinkimai savivaldos reikmėms, turgams, karinėms pratyboms. Bazilikose galėjo stovėti tribuna, kur teisėjai atlikdavo savo pareigas (iš čia ir kilęs tribunale ir basilica forense), viršutiniuose aukštuose veikdavo krautuvės ar įstaigų biurai. Bazilikos tarnaudavo ir kaip šventyklų, teatrų ar termų (pirčių) prieangiai, ar kaip priėmimų salės kilmingųjų namuose, ar kaip sosto salės imperatoriaus rūmuose.

313 metais Milano ediktu imperatorius Konstantinas suteikia laisvę krikščioniškam kultui. Natūraliai augant krikščionių skaičiui reikėjo ieškoti tinkamų vietų krikščionims susirinkti – juk vienas esminių krikščionio gyvenimo būdo elementų yra susirinkti į draugę (iš čia ir graikiškas pavadinimas ekklezia – susirinkimas – Bažnyčia). Jau nebeužteko, kad ir turtingų krikščionių, ypač patricijų didelių namų, vadintų Tituli ar domus ecclesiae, ar mitrei – požeminių salių. Taip krikščionys pradeda ieškoti tam tinkamų vietų. Renkamasi tarp dviejų didelius susirinkimus talpinančių pastatų – termų ir bazilikų. Pasirenkamos bazilikos.

Mūsų vaizduotėje išlikusios idėjos apie krikščioniškuosius pastatus kaip Dievo namus, tikriausiai kilusios iš aliuzijų į Jeruzalės šventyklą ar pagoniškąsias šventyklas. Krikščionių bažnyčios panašesnės į sinagogas, ne į šventyklą. Pagoniškųjų dievybių gyvenamosiose vietose - nedidelėse pagoniškose romėnų šventyklose - stovėdavo vien dievo statula (cella, dievo namai). Altorius dievybei buvo lauke, tad kultas vykdavo ne pačioje šventykloje, į kurią įeiti galėjo vien kunigai (tarpininkaujantys tarp dievybės ir jos garbintojų). Apie IX – X amžius krikščioniškajam kultui buvo pertvarkomi (pristatant ar nugriaunant ir statant naujus) ir gausūs šventyklų pastatai gausiam graikų – romėnų dievybių Panteonui. Krikščionių pastatų tikslas, ne surasti ten gyvenančią dievybę, bet susirinkti į draugę (plg. Mt 18, 20).

Konstantino ir jo šeimos, ypač motinos šv. Elenos dėka prasideda bazilikų statyba Romoje, o greit ir visoje imperijoje, ypač vietose, menančiose krikščionių kankinius. Apaštalų kapai jau senokai buvo tapę krikščioniškojo kulto vietomis. Pirmoji bazilika, manoma, yra Šv. Jono Laterane, statyta Konstantino I dovanotoje žemėje apie 313 m. Ji vadinama ir Romos vyskupo katedros bažnyčia, ir visų pasaulio bažnyčių motina. Prie jos iki 1309 m. buvo ir Romos vyskupo rūmai. Vėliau pastatyta - Šv. Petro ant Vatikano kalvos bazilika (tik 1377 m., popiežiui grįžus iš Avinjono, čia pradedami statyti ir popiežiaus rūmai). Augant Romos vyskupo įtakai senojoje sostinėje, dvi bazilikos – Šventosios Marijos Didžioji ir Šv. Pauliaus už Sienų – statytos jau popiežiaus iniciatyva. Štai ir turime keturias Didžiąsias bazilikas, šiandien vadinamas popiežiškosiomis. Iki 2006 metų, kai popiežius Benediktas XVI dėl ekumeninių motyvų atsisakė Vakarų patriarcho titulo, jos buvo vadinamos patriarchinėmis.

Popiežiškosios bazilikos (oficialus jų titulas yra Mažoji bazilika) dar yra Šv. Pranciškaus bazilika Asyžiuje (nuo 1253 m.), Šventosios Angelų Marijos bazilika Asyžiuje (nuo 1679 m.), Šventojo Namo šventovė Lorete, Šv. Antano bazilika Paduvoje, Šv. Alfonso bazilika Paganijoje (nuo 1908 m.), Palaimintosios Rožinio Mergelės šventovė Pompėjoje (nuo 1901 m.), Šventosios Pergalės Marijos bazilika Normanų San Vite (nuo 1988 02 30).

Popiežius suteikia Mažosios bazilikos titulą („mažoji“ paprastai nevartojamas, nes „didžioji“ gali būti tik viena iš keturių Romoje), svarbioms vietos bažnyčioms. Svarbi gali būti savo senove, dydžiu, meniškumu, dvasingumu, piligrimysčių trauka. Tarp vyskupijos bažnyčių svarbiausia yra katedros bažnyčia, kur stovi Vyskupo (episcopus – graikiškai prižiūrėtojas) – vietos Bažnyčios galvos, tikėjimo mokytojo ir bei vienybės ženklo su Romos vyskupu – katedra (nemaišyti su karališku sostu - thronus. Cathedra – mokymo vieta!). Senosiose bazilikose vyskupo katedra būdavo pastatoma dievo statulos vietoje – apsidės centre. Taigi krikščioniškojo pastato erdvėje dominuoja Evangelijos mokslas, kurio skelbimą tvarko vyskupas.

1989 m. išleistas Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dekretas Domus ecclesiae pateikia Mažosios bazilikos titulo suteikimo nuostatus. Bažnyčia, kuriai prašomas šis titulas, turi būti dedikuota pagal liturginių apeigų nuostatus ir yra tikras liturginio ir pastoracinio vyskupijos gyvenimo centras, ypač švenčiant Eucharistiją, Atgailą ir kitus sakramentus; visa tai turi būti atliekama pavyzdingai tiek ruošiantis, tiek švenčiant, ištikimai laikantis liturginių nuostatų bei aktyviai dalyvaujant Dievo liaudžiai; kilniam ir pavyzdiniam šventimui bažnyčioje turi būti pakankamo pločio ir ilgio presbiterija; įvairūs apeigoms būtini elementai – altorius, ambona, vadovo kėdė – turi būti įrengti pagal atnaujintos liturgijos nuostatus; bažnyčia turi būti svarbi vyskupijoje, pavyzdžiui statyta ir dedikuota Dievui kokia nors ypatinga istorine ar religine proga, ar dėl joje saugomo šventojo kūno ar relikvijų, ar dėl joje gerbiamo švento atvaizdo; nepamirštinas ir istorinis bei meninis bažnyčios reikšmingumas; kad liturginių metų bėgyje būtų deramai švenčiama liturgija ir skatinamas maldingumas, yra būtinas tinkamas skaičius kunigų, skirtų bažnyčios pastoracinei ir liturginei tarnystei, ypač Eucharistijai ir Atgailai (būtinas ir tinkamas skaičius nuodėmklausių, nustatytomis valandomis tarnaujančių tikintiesiems; būtini ministrantai, ir pakankamai daug choristų, padedančių visiems tikintiesiems dalyvauti muzika ir giesme.

Dekrete nurodomos ir bazilikos pareigos:

  • čia ugdomas tikinčiųjų liturginis sąmoningumas, steigiant edukacijos grupes, rengiant specialius kursus, tęstinius susitikimus ar panašias iniciatyvas;
  • bazilikoje ypač svarbi sklaida ir studijos popiežiaus bei Šventojo Sosto dokumentų, ypač liečiančių šventąją liturgiją;
  • ypatingas rūpestis turi būti skirtas liturginių metų išgyvenimui, ypač Advento, Kalėdų, Gavėnios ir Velykų laikotarpių;
  • su atsidavimu čia turi būti skelbiamas Dievo žodis, tiek homilijose, tiek kalbant ypatingomis progomis;
  • čia skatinamas aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas tiek švenčiant Eucharistiją, tiek Valandų liturgiją, ypač Rytmetinį šlovinimą ir Vakarinę;
  • čia palaikomos ir pripažintos liaudiškojo maldingumo formos; kadangi liturginis aktas tampa kilnesnis, kai atliekamas giedant, rūpinamasi, kad tikintieji drauge giedotų įvairias Mišių dalis;
  • tose bazilikose, kur nuolat gausiai renkasi įvairių tautų ir kalbų tikintieji, yra naudinga giedoti drauge tikėjimo išpažinimą ir Viešpaties maldą lotyniškai paprastomis melodijomis grigališkojo choralo, kuris “yra savas Romos liturgijai”;
  • pabrėžiant vienybės ryšį tarp Mažosios bazilikos ir Romos Šv. Petros katedros, kasmet ypatingai turi būti švenčiamos Šv. Petro katedros šventė (02 22); Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė (06 29); popiežiaus išrinkimo metinės bei Romos vyskupo pastoracinės tarnystės pradžia.

Bazilikai suteikiamos privilegijos:

  • diena, kai viešai skelbiama apie bazilikos titulo suteikimą, turi būti išgyvenama kaip šventė, rengiant tinkamus mokymus, budėjimus ir kitus šventimus, tiek išvakarėse, tiek dienomis po skelbimo;
  • jei leidžia liturginiai kalendoriaus nuostatai, tomis dienomis turi būti švenčiamos bažnyčios titulo, ar bažnyčioje ypač gerbiamo atvaizdo, ar Mišios “Už vietos Bažnyčią”, ar “Už popiežių” bei tam skirta Valandų liturgija;
  • pačią skelbimo dieną prieš Garbės himną vietos kalba turi būti perskaityta apaštališkoji brevė ar dekretas, kuriuo bažnyčia pakeliama į bazilikos rangą;
  • tikintieji maldingai lankantys baziliką ir joje dalyvaujantys kokiose nors apeigose ar bent sukalbantys Tėve mūsų ir Tikiu, įprastomis sąlygomis – sakramentinė išpažintis, eucharistinė Komunija ir malda popiežiaus intencijomis - gali laimėti visuotinius atlaidus švenčiant bazilikos dedikavimo dieną, bazilikos titulo dieną, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę; bazilikos titulo suteikimo metines; vieną kartą metuose dieną nustatytą vietos Ordinaro ir vieną dieną, laisvai pasirinktą kiekvieno tikinčiojo;
  • ant bazilikos antspaudo, vėliavų, papuošimų ir reikmenų gali būti naudojamas popiežiškas ženklas – sukryžiuoti raktai;
  • bazilikos rektorius ar vadovas gali nešioti juoda mocetą (susegama pelerina) su raudonais apvadais, kilpų apsiuvais ir sagomis.
  Kun. Artūras Kazlauskas
Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015