Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XXI eilinis sekmadienis, A (Mt 16,13-20)(2017-08-27)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 

Štai ir vėl baigiasi vasara, atnešusi atokvėpio valandėles nuo įprastinių kasdieninių darbų, įsipareigojimų, rūpesčių, blaškymosi ir skubėjimo. Dažnas dalyvavome atlaidose, piligrimystėje į šventas vietas. Birželio mėnesį jungiamės bendroje maldoje su visais Lietuvos tikinčiaisiais, tiesiogiai dalyvaudami arba širdimi iš tolo stebėdami unikalų įvykį mūsų tėvinėje – arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją į palaimintuosius. Savaime norisi paklausti ar sustiprėjo jūsų tikėjimas, ar labiau pažinote Jėzų, ar priartėjote bent per žingsnį prie Jo?

Šiandien Evangelijoje išgirdome Jo klausimą: „Kuo jūs laikote mane? Kas esu jums?“ Bandykite tyliai kiekvienas savo širdyje atsakyti į jį. Paprastai šis klausimas iškyla vienišumo akimirkomis, kai užplūsta savigailos jausmai; kilus konfliktui, kai žmogus pasijunta neįvertintas, nesuprastas. Jei žmogus yra apsuptas mylimų, artimų žmonių, jei jaučiasi laimingas, mylimas ir reikalingas, jam paprastai nekyla tokie klausimai. Kas privertė Jėzų paklausti mokinių, kartu ir mūsų: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16,13;16). Juk minių minios sekė Jį, garbino ir šlovino Jo gerus darbus, net troško padaryti karaliumi. Apie tai liudija Evangelijos.

Pavyzdžiui Evangelijoje pagal Morkų skaitome: „Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus“ (Mk 3,20) Jėzui sugrįžus namo, vėl „susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti“ (Mk 3,20). Nežiūrint to, Jėzus vis dėlto jautėsi vienišas ir nesuprastas. Kodėl? – Dėl žmonių netikėjimo. Jis priekaištavo Jį sekusioms minioms: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet, kad prisivalgėte duonos lig soties“ (Jn 6,26). Kitaip tariant, žydai sekė Jį ne dėl to, kad tikėjo, jog Jis yra Dievo Sūnus, pranašautas Mesijas, bet tam, kad pasotintų kūną, išgydytų fizines ligas.

Kitoje Evangelijoje pagal Joną skaitome, kaip Jį apspitę žydai klausinėja: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!”(Jn 10.24). Į tai Jėzus atsakė: „Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Bet jūs netikite(…) (Jn 10,25). Net artimiausią mokinį Petrą, kuris šiandien išpažino: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16,16), Jėzus pavadino silpnatikiu, o įpykęs griežtai pasakė:“ Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis !” (Mk 8,33). Savo mokiniams ne kartą sakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį (...) jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17,20).

Pagaliau būdamas Dievas, Jis jautė, kad fariziejai ir žydai yra susimokę Jį pražudyti, Jis pramatė Judo išdavystę, Petro išsižadėjimą. Jis regėjo savo kančią, gėdingą mirtį ant kryžiaus tarp dviejų nusikaltėlių. Jis žinojo, kad net artimiausi mokiniai tomis sunkiomis akimirkomis apleis Jį, išsibėgios iš baimės kas sau. Jis žinojo, kad visa tai tęsis iki amžių pabaigos. Ir šiandien Jis užduoda klausimą: „O kuo jūs mane laikote?, - nes mato mūsų silpną tikėjimą, išdavystes, nuopuolį į nuodėmes. Šiandien girdėjome ir kitą Jėzaus ištarmę, pasakytą Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos pastatysiu savo Bažnyčią (...) tau duosiu dangaus karalystės raktus (...)“ (Mt 16,18-19). Ir vėliau šią suteiktą Petrui galią patvirtino: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius“ (Lk 22,32). „Ganyk mano aveles (...) , ganyk mano avinėlius“ (Jn 21,15-16) – skaitome apaštalų Luko ir Jono Evangelijose.

Taigi, jei mes priešinamės, nepripažįstame Petro, popiežiaus, kunigų, Bažnyčios, tuo pačiu priešinamės Kristui. Bažnyčia nėra vien dvasiškių „hierarchija“; Bažnyčia – yra tikintieji, per savo „ganytojus“ susijungę su Kristumi. Bažnyčiai vadovaujantys asmenys gali ir nutolti nuo savo paskirties. Tačiau dėl to, Dievas nepanaikina Bažnyčios ir jos autoriteto, o tik pakeičia jai vadovaujančius žmones.

Šiandien žmonės daug kelia reikalavimų Bažnyčiai, jos tarnams. Ne duok, Dieve, kunigas ne taip pasakė žodį, ne taip pasižiūrėjo, susimąstęs praėjo, nepastebėjo, nepasisveikino, kažkam daugiau dėmesio skyrė ir t.t. Tuojau pat išreiškiamas pasipiktinimas, prasideda piktos apkalbos, kritika. Užuot kritikavus, verčiau gilinkitės į Šv. Raštą, religines tiesas, giliau pažinkite popiežiaus enciklikas, pagaliau katekizmą. Nuoširdžiai turim prašyti Dievą, kad Jis saugotų savo Bažnyčią, kurios nariai esame mes visi, nuo nuklydimų, padėtų deramai jai atsinaujinti. Kartu melskimės ir prašykime, kad Dievas pažadintų naujų pašaukimų į dvasinį luomą. Mielieji, Šv. Raštas šiandien kviečia giliau pažvelgti į savo širdį ir paklausti savęs: - Kas man yra Jėzus? Kas man yra Bažnyčia? Ką darau, kad ji klestėtų ir jokie „pragaro vartai nenugalėtų jos“ (Mt 16,18).

Atsiminkite ir tai, kad Jėzus atėjo į žemę, tapo vienu iš mūsų ne dėl saujelės išrinktųjų, ne dėl vieno kurio nors – tavęs, manęs ar kito. Jis vardan visų žmonių išganymo prisiėmė žmonijos nuodėmes ir paaukojo save ant kryžiaus. Todėl ir kunigas negali priklausyti kuriai nors saujelei žmonių, jis turi rūpintis visų tikinčiųjų sielų tobulėjimu, visiems rodyti kryptį link Jėzaus. Šlovinkime ir garbiname mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nes „iš Jo, per Jį ir Jame yra visa“ (Rom11,36), ką gavome, ką turime, ko galim tikėtis amžinybėje. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015