Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Atsinaujinimo diena Kristaus Prisikėlimo parapijoje (2015-12-19)

Paskelbta: 2015-12-21

Š. m. gruodžio 19 d. parapijoje vyko Gailestingumo metų ypatingajam jubiliejui pašvęsta Atsinaujinimo diena. Ji prasidėjo vaikų adoracija prie išstatyto Švč. Sakramento mažojoje bažnyčioje 13.30 val., vadovaujant vikarui kun. Juliui Grigoniui. Kaip buvo numatyta pagal Atsinaujinimo dienos programą, 15 val. konferencijų salės svečių kambaryje susirinkusius parapijiečius pasveikino klebonas mons. Vytautas Grigaravičius.

Po maldos jis pristatė Lietuvos vyskupų laišką „Atsiverkime Gailestingumo jubiliejaus malonei“, jį komentuodamas, paremdamas pavyzdžiais, asmeniniu liudijimu ir kviesdamas visus būti gailestingus. Klebonas ypač pabrėžė, jog ne tik kalėdiniu laikotarpiu reikia daryti gerus darbus, be kurių, anot apaštalo Jokūbo, „mūsų tikėjimas tuščias“. Monsinjoras patarė prašyti Dievo pagalbos darant gailestingumo darbus ir pasiūlė įsigyti užrašų knygutę-kalendorių, į kurį užsirašytume, ką gero padarėme per dieną, ne pasigyrimui, o savikontrolei, kad jame kuo daugiau dienų turėtų įrašus. Klebonas taip pat atkreipė dėmesį į Atgailos sakramento praktikavimo būtinumą.


Toliau sekė liudijimai. Pirmasis pradėjo Valdas sakydamas: „Prieš jus stovi Dievo Gailestingumo produktas“. Jis atvirai papasakojo, kad netvarkingas gyvenimas, alkoholis, nusikalstama veikla ne kartą atvedė į įkalinimo vietą, ir nuoširdžiai liudijo apie savo sunkų kelią link Dievo. Patys pirmieji nedrąsūs žingsniai prasidėjo kalėjime sunkiai susirgus, kai vienas kalinys pasiūlė jam nueiti į koplyčią. Ir ten jis pajuto ramybę, kuri iš pradžių buvo labai trumpalaikė, bet vėliau, pradėjus skaityti Šv. Raštą, pamažu pradėjo vykti teigiamos permainos gyvenime. Kartą susapnavo pranašingą sapną: jis begulįs žalioje pievoje, ir iš jo krūtinės iššoko juodas kamuolys, kuris nuskriejo į dausas. „Tą naktį Viešpats galutinai mane išlaisvino iš slegiančių juodų minčių. Rytojaus dieną visiems norėjosi sakyti, jog jį myliu,“ – kalbėjo Valdas. Po poros metų išėjusiam į laisvę Valdui vienas kunigas padėjo apsigyventi Nakvynės namuose, padėjo jam ir Caritas. Nelengva buvo pradėti naują gyvenimą, kai net mama tik po poros metų pasakė, jog pagaliau tikinti sūnaus atsivertimu. Vėliau Kauno katedroje Valdas įsijungė į Rožinio maldos grupę ir susipažino su mergina, su kuria sukūrė šeimą, augina vaikus. „Esu laimingas, tik retkarčiais, žvelgdamas į veidrodį, sakau: „Viešpatie, Tu tokį mane baisų priėmei ir tiek daug malonių padovanojai”, – baigė dėkojimu Dievui savąjį liudijimą Valdas.


Antrasis liudijo daug kam gerai žinomas Žanas Talandis, kuris panašiai kaip Valdas pasakė: „Aš, kaip ir mano kolega, esu Dievo Gailestingumo produktas, tik dar baisesnis.“ Tas baisumas pasireiškė tuo, kad kelias prie Dievo buvo daug sudėtingesnis ir sunkesnis. Vaikystėje ir vėliau vienintelis šventas žmogus jam buvo „baba” (močiutė), kuri jį paguosdavo, užjausdavo. Autoritetu buvo ir tėvas, kuris, nors ir stipriai išgerdavo, bet buvo teisingas. Dėl vaikystėje matytų tėvų negatyvių poelgių jis tapo užkietintos širdies ciniku. Po tėvų skyrybų, kurios sukėlė didelį skausmą, jis nusiraminimo pradėjo ieškoti svaigaluose, o tai atvedė į Pravieniškes. Ten jį taip sujaudino vienos “bobutės” liudijimas, kad ji meldžiasi už jos sūnų nužudžiusius chuliganus ir juos myli, kad jis net buvo pasiryžęs pasukti doros keliu. Tačiau tąkart norai liko tik norais: greitai paleistas iš kalėjimo jis vėl įsisuko į nusikalstamo gyvenimo peripetijas ir vėl atsidūrė už grotų – šįkart Peterburge. Didžiausiai jo nuostabai ten jį aplankė “baba” (pasimatymai tame kalėjime buvo uždrausti), ir Žanas labai išgyveno, kad tuomet nedrįso prisipažinti mylimam žmogui esąs kaltas. Močiutė liepė kalbėti maldą „Tėve mūsų“, kurios anuomet nemokėjo, todėl draugas patarė skaityti Šv. Raštą. „Skaičiau, kol neužtikau man brangią vietą apie latrą, kuris pirmasis pateko į dangų. Ne monsinjoras ar kitas šventas žmogus, o latras!“ – atviravo apie apėmusią jį tada didžią nuostabą Žanas. Prasidėjus teismo procesui, jis atsisakė advokato ir su įsitikinimu pasakė: „Dievas yra mano teisėjas ir advokatas.“ Galima sakyti, kad tada įvyko stebuklas, nes teismas paskyrė mažą bausmę. Nuo tada Žanas pradėjo liudyti Kristų. Žinoma, ne viskas taip lengvai sekėsi, daug teko išgyventi, dar daug kartų buvo nusidėjęs, netgi norėjo pasitraukti iš gyvenimo. Ir vis dėlto Dievo gailestingumas galingesnis. Jis atvedė Žaną pas tėvą Stanislovą, po to – pas brolius į Pakutuvėnus. Būdamas 33 metų pasikrikštijo, atsirado atgailos jausmas, netgi buvo noras likti Pakutuvėnuose visam laikui. Žanas prisipažino, kad kartais įpuola į religinę puikybę: „Aš daug gavau dovanų, labai pagailėtas esu, bet mano susireikšminimas dažnai užgožia Dievo gailestingumą. Galbūt tai atvedė pas Šiluvos Mariją, pradėjau kalbėti Rožinį ir Marija mane gelbėjo“, – nuoširdžiai kalbėjo Žanas. Šiluvoje sutiko dešimčia metų jaunesnę Liną, pasisakė kunigui, o šis liepė melstis ją, kad ji gautų gerą vyrą. Ir išmeldė – Lina tapo jo žmona. Šiuo metu laiminga šeima augina šešis vaikus. „Dievo gailestingumas iškrečia netikėtų pokštų: štai pasirinko tokį Žaną ir daro su juo stebuklus. Esu Dievo Gailestingumo produktas, bet dar neužbaigtas. Šlovė Viešpačiui!“ – baigė įspūdingą liudijimą Žanas. Iš tiesų Dievo meilė ir gailestingumas neišmatuojami ir neapsakomi!

17 val. prasidėjo Atgailos pamaldos, kurias vedė Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius teol. lic. Kęstutis Rugevičius. Besirenkančius į baziliką tikinčiuosius šlovinimo giesmėmis pasitiko parapijos jaunimo atstovės Gintautė ir Akvilė.


Pamaldos prasidėjo Švč. Sakramento garbinimu. Po to vadovas malda kreipėsi į Viešpatį: „Tu esi tikrasis mūsų Gydytojas, Gelbėtojas, kad, pažinę Tave, atpažintume Tavo veidą kiekviename sutiktajame. Savo mirtimi Tu sutaikei mus visus. Kiekvieną kartą, žvelgdami į Tave ant kryžiaus, sutinkame Tavo palaimingą žvilgsnį.“

Toliau kunigas kalbėjo, jog artėja Advento pabaiga, ir mes užimti daugybe darbų, bet šią valandėlę skiriame tam, kad pažvelgtume į Viešpatį ir vienas į kitą. Per rekolekcijas visada yra galimybė paruošti širdį susitikimui su Kristumi, kuris visada eina pirma mūsų ir kviečia mus. Visi sakramentai yra Viešpaties malonės ir gailestingumo ženklai, kad galėtume palaimingai gyventi, tik nuodėmė tam trukdo. Štai todėl Bažnyčia nuolat šaukiasi Jėzaus, todėl ir paskelbti Gailestingumo metai, kad giliau galėtume pažinti Dievo gailestingumą ir juo dalytis su kitais. Mes ateiname pas Jėzų tokie, kokie esame, ir prašome: „Viešpatie, būk mums gailestingas!“

Švč. Sakramentas yra ypatingas vaistas, kurio reikia kiekvienam, nes nei vienas negalime girtis savo teisumu. Kristus paliko mums meilės įsakymą, ir tai, kas trukdo mums mylėti artimą, yra didžiausia nuodėmė. Didžiausias skausmas – tai nesugebėjimas atleisti, kai esame įskaudinti, įžeisti, apšmeižti, kai tiesiog esame sužeisti. Ir tie sužeidimai tęsiasi nuo pat vaikystės, kai tėvai žemina, nekreipia dėmesio, atstumia... „Jėzau, parodyk mums kelią, kaip apsaugoti savo širdį. Tu matai, kiek daug tuštybės, kiek daug tuščių žodžių, kiek daug paviršutiniškumo bendraujant“, – tęsė maldavimą kunigas.

Kunigas kalbėjo apie tai, jog nuodėmė iš pradžių visada atrodo viliojanti, saldi, patraukli, tačiau vėliau pasijaučiame apiplėšti, nuogi. Mes turime prašyti Viešpaties, kad padėtų suprasti, kur prasilenkiame su Jo Valia, su Jo meile. Jis negali ateiti pas mus, jei Jo nepakviesime, Jis negali ateiti į mūsų širdis, kai jos pripildytos įvairiausių baimių, nerimo, puikybės, neapykantos, keršto. Merginos vėl giesme šlovino Viešpatį. Maldą kun. Kęstutis baigė dėkojimu už meilę ir pagalbą nugalint visa, kas teikia skausmą, už padrąsinimą nugalint baimę ir kvietimą ateiti pas Jį, už tai, kad priima mūsų atsiprašymą, padeda susitaikyti su Dievu, savimi ir kitais žmonėmis.

Pamaldos baigėsi Krikšto pažadų atnaujinimu.

Nuoširdus ačiū kunigui Kęstučiui už dvasingą, giliai prasmingą valandą.

 

Pastoracinės tarybos narė B. Vasylienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021