Vieną planuotą ir lauktą liepos savaitgalį išvažiavome į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos jaunų šeimų savaitgalinę stovyklą Vepriuose. Tai buvo puikus sprendimas, sustiprinęs ir paauginęs kiekvieną šeimynykštį, dalyvavusį stovykloje.

Penktadienio popietė ir vakaras praėjo nuotaikingai susipažįstant vieniems su kitais, nes suvažiavo net septynios šeimynos. Jautėmės labai artimi, labai savi, nes buvome tėčiai ir mamos, ištrūkę iš rutinos, puikiai suprantantys, kada katram vaikiukui reikia pleistriuką užklijuoti, o katram tėveliui pasiūlyti pasūpuoti kūdikėlį... Kaip vėliau aiškino kun. Algirdas Paliokas, JS labai svarbu šeimoms susitikti ir išgyventi tokią bendrystę Dievo artumoje, nes nėra paprasta ir lengva ištrūkti visai šeimai kartu, ir labai svarbu, kad kartu praleistas laikas būtų prasmingas ir dvasingas. Šauniausia, kad visi sutilpome vienoje troboje, kaip superdidelė Dievo šeimyna, todėl bendravimas buvo betarpiškas- tiek vaikai, tiek tėveliai labai greitai susibičiuliavom. 

Šeštadienio rytas išaušo skaistus ir darbingas. Tėveliai su mamytėm dalyvavo rekolekcijose. O vaikučiai praleido popietę su s.Ramute ir mama Evelina kalbėdamiesi, apie tai, kaip Dievui svarbūs yra vaikai ir ką jie gali nuveikti Bažnyčioje. Nusprendėm, kad didžiausia, ką vaikai gali, tai daryti gerus darbelius, ugdyti valią gerumui ir darbštumui, ir stengtis nenusidėti. O tai yra sudėtinga, todėl reikia pagalbos – iš Angelo Sargo, iš Švč. Mergelės Marijos, netgi mamytė su tėveliu gali padėti pažinti, kas yra gera, gali padėti atsispirti pagundoms nusidėti. Po katechezės pamokėlės daug žaidėme, matavomės vieni kitų batus, aiškinomės, kam šviečia saulė, katras stipresnis – medis gorila ar žmogus, kuris trečias greičiausias... Nuostabiausia buvo, kad žaidimus siūlė patys vaikai, ir dėl to buvo dar smagiau. Svarbiausia, kad vaikai buvo linksmi, lauke, bendrystėje, drąsūs, pakvaišę ir laimingi. 

Tuo metu, kol vaikai dūko, tėveliai klausėsi kun. Algirdo konferencijos apie maldos galią asmeninėje maldoje ir šeimos maldoje. Tėveliai liudijo tikėjimo svarbą, jie dalinosi savo maldos patirtimi ir aiškinosi kaip įveikti kliūtis trukdančius visus šeimos narius suburti į bendrą maldą namuose, kokia malda būtų tinkama melstis su mažais vaikais. 

Pavakare su šeimomis dalyvavome Šv. Mišiose sodyboje: kas basas, kas apsiavęs, kas ant rankų, kas šalia mylimojo, kas prigludęs prie tėčio ar mamos... tokie paprasti, pagaliau nesibaimindami, kad vaikiukas sutrikdys besimeldžiančiųjų rimtį ar kur tai pabėgs. Sustoję priešais Viešpaties altorių, Eucharistijos artumoje, su savais džiaugsmais ir rūpesčiais ,išsakytais balsu ar mintimi, sujungti Viešpaties maldos bendryste, linkėdami ramybės, kiekvienas išgyvenome nuostabią patirtį, patyrėme Dievo artumą. Pamokslo metu kunigas Algirdas kartu su vaikais aiškinosi, kaip gali tarnauti Dievui. Svarbiausia yra stengtis būti geriems, stengtis atlikti savo pareigas, vengti pikto, abejojant ar patiriant sunkumų, būtina melstis ir klausti tėvelių. arba klausyti tėvelių, nes jie turi Dievo dovaną pažinti, kas yra gera, atskirti pikta nuo gera, ir žino, kaip nepasiduoti piktam norui ko nors nedaryti ar ką nors padaryti atvirkščiai. 

Po Šv. Mišių visų laukė gardžiai pagaminta vakarienė. Sustiprėję ir paauginti Šv. Mišiomis, tą šeštadienį mes dar ūgtelėjome prie laužo. Tėčiai kepė bulves ir vaišino jomis su Kąstinių sviestu. Tai buvo tikras skanumėlis! Patys vaikai sugalvojo pasiskrudinti lauže kviečius ir išsikepti alyvinius obuolius. Tiek džiaugsmo buvo vaikams! Buvo jauku sėdėti prie laužo, stebėti, kaip vaikai atranda kviečius- kasdienės duonelės pačią pradžią. Kaip rūpestingai vienas kitą mokina, kaip juos paskrudinti laužo liepsnoje, kaip pasmeigti obuolius ir kada jie jau atrodo iškepę... gėrėjomės savo vaikiukais ir supratom, kokie esam palaiminti. 

Sekmadienio rytą važiavome į Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčią šv. Mišioms. Po šv. Mišių mus pasitiko gidė, kuri papasakojo apie bažnyčią ir Kalvarijas su 35 Kryžiaus kelio stotimis, kurios išsidėsčiusias miestelyje ir miškelyje tarp Veprių ežero ir Šventosios upės. Ji aprodė ir papasakojo trumpai apie Veprių miestelį ir užkopę į piliakalnį grožėjomės jo vaizdais. Grįžę į sodybą sočiai papietavome ir buvome nuoširdžiai dėkingi mūsų savanorėms – šeimininkėms, Kleopai ir Jūratei, už skanų maistą. O koks įdomumas buvo vaikams ieškoti ir surasti lobį sodyboje! Pagaliau išsiruošėme maudynių į Veprių ežerą. Čia dar sykelį ūgtelėjo tie, kurie išdrįso išsimaudyti ežero šaltuose vandenyse, pučiant smarkiam vėjui... Bet kaip nenusimaudyti, jei jau atvažiavai! Išsiskirti ant ežero kranto buvo nelengva, nes vaikai atrado bendros veiklos ant smėlio. Visada nesinori išsiskirti draugams, kartu augusiems Dievo malonėje ir bendrystėje net tris dienas! Bet dabar mes jau bendruomenė, kurios nariai artimesni, stipresni, drąsesni, atviresni ir siekiantys bendrystės, kuri augina Dievo artumoje! Esame nuoširdžiai dėkingi kunigui Algirdui Paliokui, SJ auginusiam mus bendrystėje su Dievu ir vienas kitu. Ačiū, sesei Ramutei Budvytytei už rūpestingumą ir neišmatuojamą kantrybę organizuojant šeimas paūgėti kartu vasaros stovykloje. Ypatingas dėkingumas yra mūsų Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonui Kęstučiui Rugevičiui už tėvišką globą ir finansinę paramą mūsų parapijos šeimoms bei visai parapijai už palaikymą ir maldas.

 Evelina Ambrazevičienė

      Liudijimas:Dievui nėra neįmanomų dalykų.  

Pirmiausia reakcija, kai išgirdom, kad stovykla vyks Vepriuose, buvo griežtas ,,ne' ir iš mano, ir Gabrielio lūpų. Nes vieta netoli sodybos, kurioje gimė Gabrielis, kur mes esame patyrę skaudžių akimirkų, kur ir dabar gyvena Gabrielio Tėtė. Sodyba, kurioje mes nebuvom daugiau nei pusę metų. Tačiau Dievui nėra neįmanomų dalykų... ir tuo įsitikinau ir šį kartą. Keletą dienų prieš stovyklą pas mus atvažiavo Gabrielio Tėtė ir prisikalbino Gabrielį važiuoti į Sukinius (apie 7km Nuo Veprių). Atėjus penktadieniui paaiškėjo, kad Tėtė eis į naktinį budėjimą. Gabrieliui 11m, todėl man teko važiuoti nakvoti pas sūnų. Ryte, nepaisant priekaištų, vidinių abejonių, visokiausių neatliktų darbų, pasiryžau važiuoti į stovyklą viena, nes Gabrielis, per tas dienas įsižaidęs kompiuterinius žaidimus, nenorėjo su manim niekur važiuoti. Atvažiavau tiesiog, be didesnių lūkesčių, nes buvau viena. Patiko aplinka, jaukus namas. Labai nuoširdus, geranoriškas, stiprus kunigas Algirdas Paliokas. Ta dvasinė stiprybė ir paprastumas padėjo atsigauti ir sustiprėti kiekvienam iš mūsų. Tie dvasiniai pokalbiai , konferencija tėvams, net valgymas prie bendro stalo, kartu laiminant maistą, o ypač gilų įspūdį paliko Šv. Mišios tiesiog sodybos name, nes lijo lietus. Labai jaukus buvo bendravimas, tuo pačiu ir ypatingas, pakylėtas. Dievo buvimas buvo ryškiai jaučiamas, kad tikrai Dievas suvedė mus ir globojo visus. Labai nustebino sesuo Ramutė, kuri ir sustiprina ir palaiko, jos begalinė kantrybė, stiprybė ir mokėjimas organizuoti, žaisti, šokti su visais. Labai skanus visas maistas. Tikrai stebino ir žavėjo, o dar jį palaiminom visi taip stipriai... Visoj toj saugioj ir jautrioj aplinkoj pasidejavau prie stalo ir prie kunigo, kad man teks važiuoti namo, bet net bijau. Juk išvažiavau palikusi <>. Leidau sau tiesiog važiuoti melstis, o ne eiti daržų ravėti ar puodus šveisti. Kunigas įsiklausė ir tarė: Pavedam viską Dievo valiai. Ir sūnų, ir vyrą, ir namus , ir viską, ką rasit, ir kas vyks, ir Jus pačią. Man grįžus namo, mano nustebimui nebuvo ribų: plytelę vyras nusišveitęs, virtuvę apsitvarkęs, bulvių pasikasęs. Net tortuką nusipirkęs... ir jokių priekaištų. Gabrielis irgi gerai nusiteikęs. Net užsinorėjo kitą kartą važiuoti į stovyklą. Jei Dievas turi man laiko, jei kunigas turi man laiko, jei sesė Ramutė turi man laiko, tai man bereikia tik atsiverti ir priimti Dievo teikiančią malonę... Ir aš savo širdyje pajutau didelę ramybę. Algita