Mieli ir brangūs parapijiečiai, broliai ir seserys Kristuje! Šie metai, minint atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį , yra paskelbti Padėkos už laisvę metais.

Šiandien mūsų parapijoje švenčiame Švč. M. Marijos gimtadienį, kartu dėkojame Dievui už Jo malonę būti laisvais ir nepriklausomais. Jau dvidešimt metų galime laisvai, nepriklausomai nuo okupantų kurti savo gerbūvį, puoselėti ir gražinti savo Tėvynę.

Mes taip dažnai kalbame apie laisvę, meilę, gailestingumą, kad net pasigirsta balsų: „Kas iš to, kad kalbame, o gyvenime toli gražu taip nėra. Kas iš tos laisvės, jei gyvenimas nė kiek negerėja, žmonės pikti, savanaudiški ir negailestingi“.
Bažnyčia niekada nepavargs skelbti šių šventų – meilės, gailestingumo, tarpusavio supratimo – dorybių, paremtų laisvu žmogaus apsisprendimu rinktis gėrį, atsisakant to, kas neša blogį. Šios dorybės yra įrašytos į žmogaus prigimtį, nes Dievas sukūrė jį panašų į save. Kadangi Dievas yra Meilė, yra gailestingas ir laisvas, tai ir mes tokie turime būti. Kad žmogus jaustųsi tikrai laisvu, Dievas suteikė jam galimybę rinktis. Kaip žinia, Dievas pirmuosius žmones Adomą ir Ievą apgyvendino Linksmybių Rojuje, tardamas: „Valgyk iš visų Rojaus medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk, antraip neišvengiamai mirsi“(plg. Pr 2,16-17).

Šėtono sugundyti, Adomas ir Ieva nepakluso šiam įsakymui ir suvalgė vaisių nuo uždrausto medžio. Jie pasirinko blogį ir už tai, buvo išvaryti iš Rojaus. Nuo tada žmogus turi duoną pelnytis sunkai dirbdamas, kasdien atsidurdamas tarp gėrio ir blogio pasirinkimo. Kiekvienas mūsų esame gundomas pasaulio kunigaikščio, kuriam sunku atsispirti.
Kartą sodininkas kaitrią vasaros dieną sunkiai dirbo šeimininko sode. Jis nuoširdžiai plūdo Adomą, kuris, jo manymu, esąs visų žemiškųjų vargų kaltininkas. Tai išgirdęs šeimininkas jam pasakė, jog lygiai taip pat Adomo vietoje būtų pasielgęs kiekvienas žmogus.
- Na, jau tikrai ne! Aš tikrai taip nedaryčiau! - atrėžė darbininkas.
- Ką gi pažiūrėsim, - atsakė šeimininkas.
Kai darbininkas buvo pakviestas pietų, jis nustebo nuo gausybės valgių.
- Valgyk viską ką nori, - tarė šeimininkas.
- Tik kol grįšiu, neliesk stalo viduryje stovinčio uždengto sriubos dubens.
Išalkęs darbininkas kirto visus valgius iš eilės. Tačiau jo žvilgsnis vis krypo į uždengtą sriubos dubenį. Galiausiai neišlaikęs, pirštų, galiukais vos kilstelėjo dangtį. Iš ten iššoko pelė. Kai grįžo šeimininkas, rado viską išvartytą, nes žmogelis bandė sugauti pelę.
Na matai, - nusijuokė šeimininkas, - tavimi dėtas niekada nesipiktinčiau nei Adomu, nei kuriuo nors kitu. (pagal Br. Ferrero „Pagunda“).

Taip turėtume pasakyti visiems tiems, kurie šiandien koneveikia valdžią, laisvę ir visus, kas anuot jų neleidžia lengvai, turtingai, nieko neveikiant laimingai gyventi. Laisvė neatsiejama nuo atsakomybės.

Mielieji, kad mūsų Tėvynė šiandien laisva, tai tik Dievo malonės dėka, tai Jo dovana mūsų tautai. Tačiau, jei nebūtų buvę drąsių, nebijančių prisiimti atsakomybės atrišti šios dovanos raištelį, vargu ar šiandien švęstume laisvės dvidešimtmetį. Kaip Šventajame Rašte apstu pavyzdžių, kai žmonės nesugeba vertinti ir branginti Dievo dovanų, taip atsitiko ir su mumis. Daugelis nesugeba gyventi kaip laisvi ir orūs piliečiai. Dar daug niurzgėjimo, nepasitenkinimo, kaltinimų ir bijoma imtis atsakomybės kurti teisingesnę, doresnę, šviesesnę visuomenę.

Šiandien nėra ryšio ir vienybės tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Gyvename kas sau. Intelektualai vengia valstybinių problemų, valdžia nebedirba visuomenei, o visuomenė išsijuosusi kritikuoja valdžią, neteikdama racionalių pasiūlymų.
Visa tai suvaržo laisvą žmogaus pasirinkimą, žlugdo jo atsakomybę už valstybės gerovės kūrimą.

Jau pačioje žmogaus laisvės prigimtyje yra kažkas, kas skatina jį mylėti, kurti gėrį, aukotis vardan kito. Jei žmogus gyvena vien tik sau, jis niekada nesijaus visiškai laisvas. Tai yra todėl, kad vienas pats žmogus nieko negali. Jo pasitenkinimas gyvenimu priklauso nuo kito žmogaus. Ne tas laisvas, kuris nepaisydamas kitų gerovės, elgiasi kaip nori, o tas, kuris atsako už savo veiksmus, jaučia atsakomybę už visuomenės tobulėjimą. Laisvė, drausmė, atsakomybė – neatsiejami dalykai. Sekuliarizmas bando įteigti, kad drausmė – tai prievarta, varžanti žmogaus laisvę.

Didelė atsakomybė tenka šeimoms, Bažnyčiai, ugdymo įstaigoms šiame materialiame sekuliariame pasaulyje formuoti teisingą jauno žmogaus laisvės sampratą. Labai svarbu ugdyti jauną žmogų laisvą nuo bet kokio prisirišimo prie materialiųjų dalykų, laisvą nuo godumo, pavydo, puikybės. Kitaip tariant, laisvą nuo nuodėmės, kuri žlugdo jį kaip asmenybę.

Žmogaus laisvė neatsiejama ir nuo Tėvynės laisvės, nuo meilės jai. Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs: „Patriotizmas turi būti ne abstrakti sąvoka (...), o kaip meilė Tėvynei, prasidedanti nuo meilės konkrečiam kraštui, savo regionui ir jo žmonėms“. Meilė Tėvynei pasireiškia paprastais, konkrečiais darbais bei apsisprendimais. Būtent nuo meilės aplinkos žmonėms: šeimai, kaimynams, bendradarbiams, bendruomenei; nuo apsisprendimo likti Lietuvoje ir Dievo gautais talentais, nuoširdžiu darbu prisidėti prie jos gerbūvio kūrimo.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, švęsdami Lietuvos laisvės metus, nuoširdžiai prašykime dangiškosios Motinos užtarimo ir visada prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!” (Gal 5.13-15).