2007-09-01

Mielieji, šiandien viena gražiausių dienų Jūsų gyvenime, todėl norisi prabilti nuoširdžiausiais žodžiais, kurie paliestų jūsų širdis, protą ir sielą. Gerai pailsėję, ūgtelėję ne tik ūgiu, bet ir mąstymu tapote brandesni, sąmoningesni. Neabejoju, kad esate pasiryžę toliau gilintis į mokslo paslaptis.

Džiaugiuosi, kad šios dienos Evangelijos skaitinys tarsi jums pritaikytas. Jėzus dažnai mokė savo mokinius ir minias palyginimais. Šiandien išgirdome palyginimų apie talentus, kuriais iškeliaudamas šeimininkas apdovanojo savo tarnus.
„Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus“ (Mt 25,15).
         Talentas – tai anų laikų piniginis vienetas, kurio vertė šiais laikais būtų apie 12.000 litų. Šitokiomis didelėmis sumomis buvo apdovanoti tarnai, kad galėtų veikti.

Jėzus pasakodamas šį palyginimą, nori atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas žmogus iš Dievo dovanai gauna prigimtinius gabumus, kuriuos vadiname talentais. Vieni gauna daugiau, kiti mažiau, priklausomai nuo to, kokia žmogaus paskirtis žemėje, kokie Dievo planai jo atžvilgiu. Kiekvienas turi stengtis gautus talentus ugdyti, puoselėti, kuo naudingiau realizuoti.

Dažnai susiduriam su tuo, kad žmogus nepasitiki savimi, jaučia tam tikrą baimę, net nebando pradėti veikti, pasielgia taip kaip vieną talentą gavęs tarnas „nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus“ (Mt 25,18).
         Sugrįžus šeimininkui, jis tarė: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu - žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs, nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje“ (Mt 25,24-25). Užsirūstinęs šeimininkas jam atsakė: „Blogasis tarne, tinginy! (…) tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis“ (Mt 25,26-27).
         Tarną šeimininkas nubaudė. Iš jo buvo atimtas talentas ir atiduotas tam, kuris uždirbo dešimt, o pats tarnas – įmestas į tamsybes.

Palyginime mes išgirdome mintį, kurią turėtume visada atsiminti: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25,29). Kitaip tariant, jei stengsitės, lavinsite tai, ką esate gavę dovanai, jums dar bus pridėta. Visi turbūt žinote liaudies patarlę: „Stenkis ir Dievas tau padės“.
        Pirmieji du tarnai, gavę talentus, tuojau pat ėmėsi darbo ir pelnė dvigubai daugiau, todėl nusipelnė šeimininko pagyrimo: „Gerai šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą“ (Mt 25,23).

Mielieji, šiandien jūs esate kviečiami giliau pažvelgti į save, nuoširdžiai pamąstyti, kokiai kategorijai save priskirsit? Ar įdedate daug pastangų, darote viską, kad, kaip tie uolūs tarnai, įgytumėt dvigubai daugiau nei gavote iš Dievo? 
        Ar esate tingūs, vangiai prisiverčiate dirbti, jus nuolat kamuoja baimė, kad esate negabūs, mokytojų nemėgiami ir nieko negalite pakeisti? Jums ypač reikia pasistengti nugalėti savo klaidingą mąstymą.

Vienas žmogus prisimindamas mokyklinius metus, papasakojo, kad jautėsi negabus tiksliesiems mokslams, dažnai bėgo iš šių dalykų pamokų, nes bijojo griežtų, reiklių mokytojų. Bet štai vieną kartą už matematikos namų darbus nepelnytai gavo aukščiausią įvertinimą, nes buvo juos nusirašęs nuo klasės pirmūno. Nors mokytoja žinojo tai, pažymį įrašė į dienyną. Tai buvo savotiška dovana, kartu stimulas pradėti keisti požiūrį pirmiausia į save – kodėl gi aš negaliu pats sąžiningai užsidirbti gerą pažymį? – po to į matematiką. Pasirodo, kai įsigilini, pradedi mokytis, ne taip jau ir sunku. Viskas baigėsi tuo, kad po vidurinės mokyklos, jis toliau tęsė studijas fizikos fakultete.

Mielieji, nuo pirmadienio pradėsite žingsnis po žingsnio žengti mokslo žinių pasaulio takais, lavinsite ir tobulinsite tai, ką dovanai gavote iš Dievo, jis kiekvienam davė prigimtinių dovanų ir gabumų – vieniems gabumų kalboms, kitiems tiksliesiems mokslams, dar kitiems – muzikuoti, sportuoti ir kt.

Augdami ir bręsdami turite nepaliaujamai šiuos gabumus ugdyti, kad galėtume padėti sau, o po to ir kitiems. Kad pastangos būtų sėkmingos, šalia jūsų visada yra pasiruošę jums padėti rūpestingi mokytojai, kurie negaili nei laiko nei jėgų, pasiaukojančiai darbuojasi jūsų labui. Ir kaip dažnai jie lieka nesuprasti. Jų reiklumas suprantamas kaip „kabinėjimasis“, griežtumas – kaip negailestingumas, nuoširdumas – kaip bailumas ir daugeliu kitų „nuodėmių“ yra apkaltinami mokytojai. Tik baigus mokyklą, mes deramai įvertiname juos. Ir kaip gi neprisiminsi savo mokytojų, juk jie suteikia daug šviesos kiekvieno mūsų gyvenimui. Be jų nebūtume tuo, kuo esame.

Suprantama ir tie, kuriuos Dievas pašaukė mokyti kitus, turėtų laikas nuo laiko savęs paklausti: „Ar esu geras mokytojas? Ką turėčiau keisti savyje, darbo metodikoje, kad iš tiesų tapčiau šviesuliu savo mokiniams?“

Baigdamas noriu pasidžiaugti, kad visi svarbiausieji įvykiai jūsų gimnazijoje neatsiejami nuo Bažnyčios. Noriu pakviesti visus, kad dažniau prisimintumėt Dievo namus, ateitumėt padėkoti Dievui už tas didžias dovanas, kurias esate gavę.  

 Paprašyti Jo malonės būti drąsiais ir ryžtingais, įveikiant visus sunkumus, kurie stums į neviltį, į nusiminimą, į nepasitenkinimą savimi ir kitais. Visada prisiminkime, kad visų pradžių pradžia yra iš Dievo ir viskas yra Jo valioje. Kuo dažniau ateisime pas Jį, tuo labiau suprasime paruoštą mums šioje žemėje planą, kurį vykdydami jausime pilnavertį, prasmingą gyvenimą. T

Tegul Viešpats laimina jus ir jūsų siekius per visus mokslo metus! Amen. 

                                    Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius