Poetas Pranas Vaičaitis gyvenimo saulėlydy matomai liūdnų minčių prislėgtas ,parašė tokį posmą:
Gyvenimo mano saulutė jau leidžia
Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn;
Jausmai bekovodami poilsio geidžia
Kasdieną prie karsto skubu jau artyn.

Šiomis dienomis lankant savo artimųjų, draugų pažįstamų kapus, kuriuose ilsisi ne tik garbaus amžiaus seneliai, tėvai, bet ir pačiame jėgų žydėjime, netgi vaikai vos pradėję gyvenimą, nori nenori susimąstome, koks trumpas šis žemiškas gyvenimas ir nežinia kada nusileis gyvenimo saulutė.

Vėlinės primena, kad Mirtis nei vieno neaplenkia, visiems skirta apleisti šį pasaulį. Ši diena mums primena, kad bėgančios dienos ir skubančios valandos visus mus vis labiau priartina prie paslaptingos mirties uždangos. Ir savaime kyla klausimas: „Kas mūsų laukia už tos uždangos?“

Vienas žmogus paprašė, kad ant jo kapo paminklinės lentos būtų užrašyti tokie žodžiai: „Čia yra mano antrieji namai, kol pagaliau ateis laikas keliauti į trečiuosius“. Paklaustas, kodėl jis pasirinko tokį užrašą, ką jis reiškia, žmogus paaiškino, kad be šio žemiškojo gyvenimo žmogui dar yra skirta mirtis ir amžinybė. Pirmieji žmogaus namai – tai jo žemiškasis gyvenimas, kuris nepaprastai greitai prabėga net tiems, kuriems skirta sulaukti gilios senatvės. Nors ir trumputė šio žemiškojo gyvenimo atkarpa, bet ji svarbi tolimesniam gyvenimui, nes ji apsprendžia gyvenimą amžinybėje. Pirmuosius namus žmogus palieka, kai miršta. Mirusiojo siela atsiskiria nuo kūno ir eina į Dievo teismą. Jei nuodėmės nesudaro kliūčių, ji jau yra Dievo karalystėje, kūnas gi turi laukti ir laikinai keliauja į antruosius namus. Tie namai siauri, niūrūs, tamsūs, be durų ir be šviesos. Čia vienodai gyvena ir karaliai, ir elgetos, turtingieji ir beturčiai. Visų jų likimas spręsis amžių pabaigoje, kai antrą kartą ateis su didžia galybe ir šlove mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Evangelijoje girdėjome, kad Jis ateis su visais angelais ir „Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių“ (Mt 25,32). Dešinėje stovinčios avys išgirs kvietimą į jiems paruoštą karalystę. Norint ją pelnyti, svarbiausia sąlyga žemiškajame gyvenime vykdyti Dievo įsakymus, kurių svarbiausias – meilė ištroškusiam pakeleiviui, elgetai, ligoniui, kaliniui. Kiekvieno šių sutiktųjų veide turim atpažinti Kristaus veidą, nes Jis aiškiai pasakė: „Kiek kartų lai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt25,40). Amžių pabaigoje visi mes stosim į Viešpaties teismą. Ir tuomet viskas bus atidengta: ir mūsų paslėptas išdidumas, egoizmas, savanaudiškumas, ir mūsų gražiai įvyniota savimeilė, veidmainystė, ir sufalsifikuotas pamaldumas ir bet kokia kita apgaulė. Štai kodėl Bažnyčia nuolat ragina nuoširdžiai atgailai, pasiryžimui nebegrįžti į senąjį nuodėmingąjį pasaulį, kuris neleidžia dvasiškai tobulėti, priartėti prie Dievo slėpinių. Nuo tada, kai Dievo Sūnus mirė už mus, mirties uždanga praskleista. Apaštalas Paulius sako: „Kadangi Kristus prisikėlė, tai ir mes būsime prikelti; kadangi Kristus kape nepasiliko, tai ir mes nepasiliksime, nes kas su Kristumi kenčia ir miršta, tas su juo išaukštinamas. Dievas mus sukūrė ne tam, kad pražūtume, o tam kad gyventume.“

Dievas viską padarė, kad žmogus būtų išganytas. Dievo Apreiškimas, Viešpaties Evangelija, visi sakramentai ir malonės, kurias Dievas mums duoda per Bažnyčią – visa tai pasitarnauja, kad žmogus pelnytų amžinąjį gyvenimą, jei tik jis nuolankiai su pasitikėjimu vykdys jam skirtą Dievo planą. Tačiau turime atminti ir tai, kad Dievas nenorėdamas varžyti žmogaus laisvės, palieka jam pačiam laisvai apsispręsti ir pasirinkti: išganymą su Dievu ar pasmerkimą be Dievo. Kiekvieną dieną turime ruoštis pasitikti mirtį, nes niekas nežinome, kada ši diena ateis. Daug kartų Jėzus kvietė apaštalus kartu ir mus: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats (...), būkite pasirengę, nes žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24,42.44). Būti pasirengusiam, tai visada rinktis gėrį, visada sakyti Dievui „Taip“.

Taip pat turime ne tik Vėlinių dieną arba metinių dienomis prisiminti mirusiuosius ir melstis už juos. Atsiminkime, kad jie sau jau nebegali padėti, o mes nežinome, kas slypėjo jų mintyse, širdyse, kas buvo pridengta jų viduje. Galbūt jų sielos dar kenčia skaistykloje ir šaukiasi mūsų maldų.

Melsdamiesi už mirusius, prašydami jiems Dievo gailestingumo kartu mes krauname sau lobį danguje. Nuoširdžiai melskimės už sielas kenčiančias skaistykloje, už visas tas sielas, kurios mirties valandą paliko kūną žmogaus, nepasiruošusio apleisti šį pasaulį ir už visus tuos, kurie jau patyrė naujojo gyvenimo džiaugsmą Dievo karalystėje. Prašykime ir sau gyvojo tikėjimo malonės dovanos, kuri padės labiau atsigręžti į Dievą, išsilaisvinti iš nuodėmės gniaužtų ir džiaugtis Jo meilėje.