Mieli tikintieji, šiomis dienomis lankydami anapilin išėjusiųjų kapus, mes buvome priversti susimąstyti apie mirtį, apie žemiškojo gyvenimo laikinumą bei trapumą.

Yra daugybė dalykų, kuriuos žmogus gali laisvai pasirinkti, dėl kurių jis laisvas apsispręsti: bendrauti ar nebendrauti, mylėti ar nemylėti, toleruoti ar būti kategoriškam kito nuomonei, pastebėti šalia esantį ar ignoruoti jį, ištiesti pagalbos ranką stokojančiam ar ramiai praeiti pro šalį ir daugelis įvairiausių dalykų, iš kurių susideda žmogaus kasdienybė.
Tačiau nė vienam nepavyksta išvengti minčių apie mirtį. Mums sunku jos nepastebėti, sunku išvengti jos. Anksčiau ar vėliau kiekvienam lemta akis į akį susidurti su šia paslaptimi.

Šiomis dienomis mes buvome pakviesti išreikšti pagarbą amžinybėn išėjusiam vyskupui emeritui Romualdui, pareikšti užuojautą jo artimiesiems, artimai pažinojusiems, paprašyti Viešpaties atverti Jo buveinės vartus.
Prie karsto uždegta velykinė žvakė primena, kad per mirties slenkstį pereinama ne į išnykimą ar nebūtį, bet Dievo mums paruoštą buveinę, nes Kristus atsisveikinimo kalboje apaštalams pasakė: „Mano tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‚Einu jums vietos paruošti?‘“. Todėl krikščionys gyvena viltimi ir tiki Kristaus pažadu, kad „kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11,26).

Žemiškajame gyvenime kiekvienam žmogui numatyta programa, kurią skirta įgyvendinti. Ypatinga misija skirta kunigui. Viešpats kasdien kviečia jį kovoti su blogiu pasaulyje: apginti silpnuosius, saugoti teisiuosius, padėti taikiai gyventi šeimoje, artimoje aplinkoje, pasaulyje. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl jis yra didžiausia vertybė žemėje, už kurią privalo kovoti ne tik kunigas, bet ir kiekvienas krikščionis.

Dievas davė pakankamai ilgą amžių vyskupui emeritui Romualdui šioje žemėje. Turiningas ir įvairiaspalvis vyskupo gyvenimas, paženklintas meile Dievui, Bažnyčiai, žmonėms. Mažajam Romualdui pavyzdžiu buvo tėvo brolis kunigas Vladas. Nedvejodamas Romualdas pasirinko tarnystės Viešpačiui ir žmonėms kelią. Neapsiribojo Kauno kunigų seminarijos įgytomis žiniomis. Po seminarijos baigimo dirbo Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje vikaru, laikinu klebonu, vėliau Kristaus mokslo studijas tęsė Romos popiežiškajame Laterano universitete, įgijo bažnytinės teisės daktaro mokslinį laipsnį.
1969 m. sugrįžęs į Lietuvą, skiriamas Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleriu ir Kunigų seminarijos dėstytoju.
Tais pačiais metais skiriamas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos generalvikaru. Tų pačių metų pabaigoje konsekruojamas vyskupu ir skiriamas Kauno arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus augzilijaru.

1973 metais paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1983 metų.
Nuo 1983 m. lapkričio 14 d. buvo Panevėžio vyskupas emeritas, gyveno Kaune. Nuo 2003 m. kiekvieną sekmadienį aukojo šv. Mišias mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Nors sunki liga kaustė kūną, sunku buvo vaikščioti, tačiau stiprus, aiškus balsas įtaigiai skelbė Dievo žodį, sakomos homilijos padėjo giliau pažinti Kristaus mokslą.

Mielieji, vyskupo kūną priglaudžia žemė, o siela jau iškeliauja į Viešpaties teismą Mes nežinome, ar vyskupas Romualdas yra Dievo akivaizdoje, ar regi Jo veidą, todėl nuoširdžia malda paveskime Dievo gailestingumui jo sielą, kad galėtų džiūgauti šventųjų pokylyje namuose, kuriuose daug buveinių.
                 Viešpatie, atverk Dangaus vartus ir priimk Tau ištikimą tarną į savo glėbį.