![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
III Advento sekmadienis, A (Mt 11,2-11) (2010-12-12)Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija
Pranašas skelbia, kad pats Dievas ateis gelbėti ir „tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis“. (Iz 35,5). Pranašas regi kaip išlaisvintieji sugrįžta į tėvynę, jų vargams ir dejonėms praėjus, įsiviešpatauja džiugesys ir laimė didžiausia“ (plg. Iz 35,6.10). Apaštalo Jokūbo laikais Bažnyčia jau buvo įsitvirtinusi, turėjo savo vyresniuosius bei vyskupus. Tačiau pirmiesiems krikščionims abejonių kėlė Jėzaus pažadas sugrįžti atgal. Todėl apaštalas Jokūbas ragina: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5,7). Jis atkreipia dėmesį į kantrybę žemdirbio, kuris pasėja sėklą rudenį ir laukia, kol javai, atėjus pavasariui, ima augti. Taip pat apaštalas siūlo: „Imkite, broliai, vargų pakantumo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu“ (Jok 5,10). Apaštalo Jokūbo kvietimas apsiginkuoti kantrybe ypač aktualus šiandien, kai žmogus, paskendęs nuolatiniame skubėjime. Kasdieniniai rūpesčiai, nepabaigiami darbai neleidžia nurimti, įsigilinti į savo sielos reikalus, savo požiūrį į Jėzaus pranašystę ir kvietimą: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24,44). Evangelija pagal Luką gražina į Bažnyčios ištakas, į Jono Krikštytojo – paskutiniojo pranašo, Kristaus amžininko – tarnystę. Jis pirmasis liudijo ir išpažino, kad Kristus yra lauktasis Mesijas. Jonas Krikštytojas krikštijo žmones Jordano upėje. Pasirodžius Kristui, Jis skelbė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” (Jn 1,29). Pranašas tikisi, kad Jėzus išsklaidys abejones ir sustiprins pasitikėjimą. Jėzus, norėdamas paguosti pranašą, liepia jam pranešti, ką jie čia girdėjo ir matė: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji naujiena“ (Mt 11,15). Jėzus tarsi nori priminti Senojo Testamento pranašų ir paties Jono pranašystes, susieti jas su Dievo žodžiais, dėka kurių Jonas atpažino Kristuje Mesiją. Ši Evangelijos vieta turi savotiškai nuraminti tuos, kurių tikėjimas šiek tiek susvyruoja, apima abejonė ir neviltis. Jėzus tuos pačius argumentus, kaip ir Jonui, sako mums. Jis kviečia ir mus prisiminti visa, ką esme patyrę, ką esame girdėję ir matę. Dievas niekada nesikeičia. Jis toks pats buvo vakar, toks pat yra šiandien ir toks pat bus ryt. Niekas negali užgesinti Jo meilės ir gailestingumo mums. Ir tai turi mus džiuginti. Būdami Advento kelionės pusiaukelėje, esame kviečiami į džiaugsmą, išgyvenant Dievo artumą. Apie tai popiežius Jonas Paulius II rašė: „Žinojimas, kad Dievas yra ne toli, bet arti, kad Jis neabejingas, bet užjaučiantis, neatsiribojęs, bet gailestingas Tėvas, meiliai stebintis mus ir gerbiantis mūsų laisvę, tampa priežastimi gilaus vidinio džiaugsmo, kurio negali paveikti kasdienio gyvenimo pakilimai ar nuosmukiai“. Šiame pasaulyje daug akivaizdžiau pastebimas skausmas, neviltis, pyktis, kurį sukelia pavydas, neapykanta ir kartais sunku atrasti savyje jėgų džiaugsmui. Viešpats, kuris yra taip arti kaskart ateina pripildyti mus meilės džiaugsmo. Jis yra su mumis mūsų kasdieninio gyvenimo įvykiuose ir net tuomet, kai esame gundomi pasiduoti pykčiui bei nevilčiai. Jėzus ateina pas mus, kaip Gelbėtojas. O mums, esantiems pusiaukelėje, tikrai reikia Jo. Nuoširdžia malda prašykime, kad Viešpats Jėzus Kristus pripildytų mus Savosios Dvasios, kad su pasitikėjimu galėtume gyventi ir džiūgauti Jo artume. Amen. |
|||||||||
|