Mieli broliai ir seserys Kristuje, mes, krikščionys, du kartus metuose visu rimtumu apmąstome praeitį, dabartį ir ateitį. Tai darome pradedami liturginius metus, kai adventiniu laikotarpiu daugiausia apmąstome savo sielos reikalus.
Antrą kartą, daugiau kaip po mėnesio, sutikdami naujuosius metus vėl mes peržvelgiame savo gyvenimą, susikaupdami ties tuo, ką nuveikėme su Dievu, kas geriausio per praėjusius metus, kokią patirtį atsinešame, kad galėtume toliau tęsti Dievo plano, skirto mums vykdymą.

Garbus filosofas Piteris Kruftas (Peter Kreeft) rašė: „Mano brangieji vaikai, mylėdamas jus labiau už visus, noriu duoti jums tik tai, kas gyvenime geriausia. Bet paties geriausio dalyko negaliu duoti (...). Kiekvienas privalo pats jį įsigyti (...). Kas jis – geriausias dalykas pasaulyje? Didžiausia gėrybė ? – klausia filosofas ir atsako: „Dievas yra absoliutus, beribis gėris“. Bet kaip „įsigyjamas“ Dievas? Ką reikštų „turėti“ Jį? (P.Kreeft, Kol dar neišėjau,2010).

Taigi, brangieji, pradedami naujuosius, pirmiausia turėtume peržvelgti, koks mano santykis buvo praeityje su svarbiausiuoju gėriu pasaulyje Dievu? Ką turėčiau daryti ateityje, kad labiau Jį pažinčiau, o ne vien tik žinočiau, kad Jis yra. Ką turėčiau daryti, kad Dievas mano gyvenime būtų toks, koks iš tikrųjų yra - pats svarbiausias, į kurį galiu atsiremti kiekvieną gyvenimo akimirką.

Tobuliausias pažinimo, atsidavimo ir pasitikėjimo Dievu pavyzdys yra Švč. M. Marija, kuri pasitinka mus ant Naujųjų metų slenksčio. Būtent ji veda mus Viešpaties pažinimo keliu, moko nuolankumo ir paklusnumo, be kurio neįmanomas pilnavertis gyvenimas. Šventajame Rašte ne daug skirta vietos Marijai, tačiau jos nepaprastai reikšmingos ir pamokančios. Ji viską įsidėmėdavo ir apmąstydavo savo širdyje. Kai Dievo pasiųstas angelas Gabrielius ją pasveikino: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! (...) Ji sumišo ir galvojo, ką reiškia toks sveikinimas“ (Lk 1,28-29). Išsiaiškinusi ir supratusi Dievo valią, nedvejodama pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38).
Šiandien evangelistas Lukas aprašo, kaip piemenys atskubėję į Betliejų „rado Mariją, Juozapą ir kūdikį“ (Lk 2,16). Jie papasakojo, ką angelai jiems pranešė apie šį kūdikį. Visi žmonės stebėjosi tai girdėdami, o „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė širdyje“ (Lk 2,19). Jėzaus Motina‚ „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2,51) ir tai, ką sakė senelis Simeonas, ir pranašė Ona, ir tai, ką darė ir sakė Jėzus. Apmąstymai jai padėjo atpažinti, suprasti, ką ji turi daryti.
Mes taip pat Marijos pavyzdžiu turime panašiai daryti: klausyti, svarstyti, klausti, pasitikėti ir svarbiausiai visiškai atsiduoti Dievo valiai.

Kaip Marija, supratę mums skirtą Dievo planą, ištarkime: „Taip! Aš esu Tavo įrankis, Viešpatie, šioje žemėje ir pasiryžęs vykdyti Tavąją valią“. Skaitinyje iš Skaičių knygos Viešpats per Mozę liepė Aaronui laiminti savo tautą tokiais žodžiais: „Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! (...) Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę“ (Sk 6,24.26). Taip ir mus laimina Viešpats. Jis laimina kiekvieną mūsų gyvenimo žingsnį. Atsigręžkime į praeitį – kiek daug nuostabių dalykų padarė mums Visagalis. Todėl šlovinkime ir dėkokime Jam, kaip Marija dėkojo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo gelbėtoju“ (Lk 1,47).

Šlovindami ir dėkodami džiugiai priimkime ir šiais metais Jo malonės dovanas, kad ir kas nutiks, atsiminkime, kad Viešpaties veidas visada šviečia ir teikia mums ramybę.
Kaip teigia statistai, šiandieninis žmogus visame pasaulyje trokšta sielos dvasingumo. Tačiau dvasingumas suprantamas labai siaurai. Neįstengiama įsigilinti į save, nuodugniai ištirti, ką reikėtų iš pagrindų pakeisti, kad sugebėtų nuoširdžiai priimti siūlomą gyvenimą su Dievu.

Turbūt ne vienas iš mūsų esate matę Jono Jurašo spektaklį „Dvejonės“ ir atsimenate pagrindinio herojaus kunigo pamokslą, kuriame jis papasakojo istoriją apie jūrininką. Per audrą jūroje nuskendo laivas. Visi žuvo, išskyrus vieną jūreivį. Jis nusistatė kelionės tikslą ir su gelbėjimo valtimi pradėjo plaukti į krantą. Tačiau audra nenurimo, per ją nesimatė žvaigždžių. Jūreivis klajojo dvidešimt dienų ir nepasiekė tikslo. Jį kamavo badas, troškulys. Tuomet jis suabejojo, ar gerai nusistatė kryptį, ar gera kryptimi plaukia.

Taip ir mes trokšdami ir alkdami Dievo, galbūt pasirinkome blogą kryptį ir mūsų gyvenimo laivelis yra pasaulio vėtrų blaškomas, ir mes nerandame, nejaučiame Dievo. Bažnyčia turi pasiūlymą – kreipkitės į Motiną Mariją, prašykite jos pagalbos, ji parodys jums tikrą kryptį. Iš jos išmokime nuolankumo ir pasitikėjimo. Per apreiškimą Marijai Dievas parodė, kad Jam nėra negalimų dalykų. Jis veikia pasaulyje, mumyse ir nenustoja daręs stebuklus.

Šiais Dievo Gailestingumo metais visa širdimi, protu ir siela atsigręžkime į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, gyvenkime Jo palaiminimais ir Jo meile. Atsisakykime bet kokio negatyvumo, kuris žlugdo geriausius sumanymus ir gražiausius jausmus. Būkime vieningi maldoje, vis dažniau kreipkimės į Mergelę Mariją, prašydami jos užtarimo bei paguodos. Amen.