2007-11-02

Mielieji, kaip įprasta šiomis dienomis aplankėme savo artimųjų – tėvų, senelių, tragiškai žuvusių ar sunkios ligos palaužtų vaikų ir be laiko iškeliavus anapilin, kapus.

Apie ką mąstėte, žiūrėdami į žvakučių liepsneles, gėlėse paskendusius kapus? Gal būt, atmintyje iškilo mirusiųjų gyvenimai, jų prasmingi žodžiai, pamokymai? Vieni, gal būt, paprasčiausiai sukalbėjote maldas, prašydami Dievo malonės ir globos mirusiajam.

Kiti, gal priekaištavote Dievui, kad per anksti pasikvietė jūsų mylimą, artimą žmogų. O gal atsiprašėte mirusiojo, kad per mažai dėmesio jam gyvam esant skyrėte, nepadėjote jam pasirengti perėjimui iš šio pasaulio į aną.
Visai nesvarbu, su kokiomis mintimis stovėjote prie artimųjų kapo. Svarbu tai, kad savo atėjimu parodėte tikėjimą nemirtingumu, puošėte kapus ir deginote žvakutes su viltimi, kad jūsų artimieji iš anapusybės stebi ir džiaugiasi, kad prisimenate, meldžiatės už juos. Jie taip pat prašo Dievo malonės jums.

Mielieji, ši diena, tai priminimas mums, kad kada nors ir mes turėsime iškeliauti. Tam turime būti visada pasiruošę, nes nežinome nei dienos, nei valandos.
      Labai svarbu ne tik galvoti apie save, bet ir apie tuos, kurie šalia jūsų, ypač svarbu padėti tiems, kurie jau stovi prie amžinybės slenksčio.

Dukra, palaidojusi savo artimiausią žmogų – motiną, pasakojo apie paskutiniąsias akimirkas, budint prie mamos.
    - Mama jau merdėjo, niekas neabejojo, kad ji greit apleis šį pasaulį. Ji nebematė nei manęs, nei brolių, nei seserų, nei mano tėvo, bet ji matė tai, ko negalėjome matyti mes. Jos lūpos kartojo vienintelius žodžius: „O Dieve, mano Dieve!”.
Nejaučiau jokios baimės, širdyje buvo ramu, nes mama prieš keletą dienų prašė pakviesti kunigą.
Dabar ji šaukiasi Dievo ir mums visiems pasidarė aišku, kad jai reikia mūsų maldų. Visi kalbėjome maldas, kurias matėme ją norinčią tarti – „Tėve, mūsų“, „Tikiu“..., „Sveika, Marija“, „Švč. M. Marijos litaniją“. Mes tarėme žodžius, kurių ji pati jau niekada nebegalės ištarti. Kalbėdami maldas, mes tarsi nutiesėm kelią, kuriuo lengviau būtų nueiti ten, kur Jėzaus pažadėtas amžinasis gyvenimas. 

Ar daug turim tokių gražių pavyzdžių? Prisiminkime savo artimųjų žmonių išėjimą. Ar sugebėjome palengvinti išeinančiam peržengti nežinomybės slenkstį? Kaip dažniausiai elgiamės, atėję aplankyti sunkios ligos kamuojamą žmogų? Kalbame apie orą, sportą, politiką – bet ką, kad tik nekalbėti apie ligą, apie artėjančią žemiškojo gyvenimo pabaigą. Mes vengiame nuoširdaus pokalbio apie tai, ką mąsto, kas slegia, ką jaučia paskutines gyvenimo akimirkas gyvenantis čia, žemėje, žmogus. Dažnai net bijome pakviesti kunigą palaiminimui, sielos skausmų palengvinimui. 

Šiandien Evangelija pagal Joną aprašo vieną iš svarbiausių Jėzaus padarytų stebuklų.
      Evangelijoje aprašytas Jėzaus laikų gyvenimo vaizdelis gali būti bet kurios mūsų šeimos vaizdas.
      Įsivaizduokime Betanijoje jaukų, šiltą namelį, kuriame gyveno Lozorius ir jo seserys Morta ir Marija. Jie buvo draugiški, malonūs ir turėjo daug draugų: „daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti dėl brolio mirties“ (Jn 11,19), - girdėjome Evangelijoje. Jėzus taip pat mėgo lankytis šioje šeimoje, nes: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jn 11,5). Lozorius rimtai serga ir seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!” (Jn 11,3). Jos tiki Jėzumi, žino, kad Jis gali padėti. Tačiau Jėzus neskuba, Jis turi savo planą: „ Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, - kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“ (Jn 11,4). Jėzus nori parodyti Dievo dalybę, įrodyti, kad Jis yra tikrasis Dievo Sūnus, Mesijas, kurio laukė žmonija. 

Ir štai Lozorius miršta, o Jėzaus dar vis nėra. Kai atėjo „rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje“.(Jn 11,17).
Nusivylusi Morta, liūdnai, tarsi priekaištaudama taria: “Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11,21).
O Jis ją nuramina: “Tavo brolis prisikels!“ (Jn 11,22).
       „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir numirtų, bus gyvas“.
Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus ...” (Jn 11,25-27).

Mielieji, tamsiausiomis akimirkomis galim pulti prie Jėzaus ir taip kaip Morta išpažinti: „Taip, Viešpatie, aš tikiu. Ir dabar žinau, kad ko tik prašysi, Dievas tau duos...“. (Jn 11,21).
       Ir Jėzus eina prie Lozoriaus kapo. Būdamas žmogus, Jėzus pravirksta „Jis susigraudinęs ateina prie kapo“ (Jn 11,35;38). Liepęs nuritinti akmenį, Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei (...), tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 11,41-42).
      Stebuklas įvyksta, Jėzui galingu balsu sušukus: ‚Lozoriau, išeik! Ir numirėlis išėjo iš kapo“ (Jn 11,43-44).
      Mielieji, mes išgirdome apie tai, kaip anuomet Jėzus būdamas žmogumi, parodė žmogiškąjį silpnumą – verkė prie bičiulio Lozoriaus kapo, o prikeldamas Lozorių iš numirusiųjų, įrodė esąs tikrasis Dievas, gyvybės Viešpats.
Šiandien visiems mums per Sakramentus Jėzus garantuoja perėjimą iš mirties į gyvenimą. Jėzus kalbėjo minioms: ‚Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Kn 6,51). 

Štai mylimieji, apie ką turėtume šiandien mąstyti. Jėzus yra mūsų išgelbėtojas ir viltis amžinajam gyvenimui. Pagrindinis tikslas, dėl ko Jėzus atėjo į pasaulį – tai garantuoti kiekvienam mūsų perėjimą iš mirties į gyvenimą. Jis kalbėjo, mokė, darė stebuklus, kentėjo kryžiaus mirtį ir prisikėlė iš numirusių, kad mirties geluonis negalėtų nužudyti žmogaus. Mirtis nugalėta. Kaip rašė apaštalas Paulius korintiečiams: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis“ ( 1 Kor 15,55).
      Kažkuris teologas yra pasakęs: „Trys sienos stūkso tarp mūsų ir Dievo: prigimties, nuodėmės ir mirties. Prigimties siena griuvo per įsikūnijimą, nuodėmės siena išgriauta per kryžių, o mirties – per prisikėlimą. Išgriauta siena, į kurią visi atsimuša, tapo vartai – perėjimas. Ją perėjus įžengiama į pažadėtąją žemę“. 

Štai kodėl Vėlinės turėtų būti ne liūdesio, ne nusiminimo, o džiugi šventė. Jėzus savo kryžiumi sunaikinęs nuodėmes ir mirties galią, yra su mumis šiandien ir veda mus prie dangiškojo Tėvo. Jėzaus kryžius yra Dievo duota mums pagalba, kai mūsų širdyse iškyla netyrumai, savanaudiškumas ir puikybė.

Mieli broliai ir seserys, melsdamiesi už mūsų mirusius kartu prašykime Šventosios Dvasios, kad ji apvalytų mus nuo visų tamsulių, atitolinančių mus nuo Dievo, neleidžiančių giliau pažinti Kristaus mokslą, įprasminti Jo žodį savo gyvenime, kad įtikėję atgimtume dvasia ir su džiaugsmu patikėtume savo likimus Dievo valiai. Amen.