2007-11-01

Mieli broliai ir seserys Kristuje, mes dažnai minim šventuosius, kurie kanonizuoti ir jiems yra skirtos atskiros šventės.
Tačiau šiandien, vieną kartą metuose, mes minim visus kada nors gyvenusius šventuosius ir ne tik minim, bet kartu išpažįstame gilų slėpinį bei ir didžią tiesą – šventųjų bendravimą.

Kalbėdami maldą „Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį, mes sakome: „Tikiu (...) Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą“. Tikėti „šventųjų bendravimą“, vadinasi išpažinti tai, kad visi šventieji, kanonizuoti ar nekanonizuoti jau yra Danguje ir džiaugiasi Dievo artumu bei bendryste su Juo. Jie dabar jau žino, ko anksčiau nežinojo ir ko mes dar nežinome, jie jau mato Dievą „tokį , koks jis yra“ (1 Jn 3,2).

Mes dar nežinome, kaip ten tiksliai yra. Bet iš apreiškimų šventiesiems aišku, kad danguje jau nepatirsime pagundų bei troškimų nusidėti. Tik čia, žemėje, mus nuolat tykoja pavojai, persekioja sielvartas ir nusiminimas, dažnai verčiąs nusigręžti nuo Dievo.

Pirmajame skaitinyje šv. Apaštalas Jonas aprašo savo regėjimą, kuriame matė milžinišką minią, stovinčią „priešais sostą ir Avinėlį“. Jie buvo „apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui“ (Apr 7,9-10).
     Į klausimą: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo...?“ (Apr 7,13) Viešpats atsakė: “Jie atėjo iš didžio sielvarto“ (Apr 7,14).
Kiekvienas žmogus yra apdovanotas Dievo meile. „Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame !” (1Jn 3,1), - rašo apaštalas Jonas.
     Tačiau labai nelengva būti Dievo vaiku, labai sunku apsispręsti kuo pasitikėti, ko klausytis, kam paklusti. Ar lengva atsisakyti šeimos patogumų, daug žadančios karjeros pasaulietiniame gyvenime, išsižadėti visų žemiškųjų malonumų, viską palikti ir sekti Kristumi, ištikimai jam tarnauti, skelbti Jo žodį, nors kartais atrodo, kad jis krenta į purų smėlį, kur jam nelemta prigyti?
     Ar lengva motinai dieną ir naktį budėti prie sunkiai sužaloto ar baisios negalios kamuojamo vaiko, kai gydytojai neduoda jokios vilties, kad jis pakils, pasveiks? Juk daug paprasčiau būtų atiduoti į slaugos namus, į svetimas rankas.
    Ar lengva mylėti, gailėti, užjausti šiandien į didelę bėdą patekusį, o kažkada tave įžeidusį, paniekinusį, pažeminusį? Į tai Jėzus atsako palaiminimais, kuriuos girdėjome Evangelijoje pagal Matą.

Palaimintieji dvasingieji vargdieniai, palaiminti, kurie liūdi, palaimintieji romieji, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, kurie alpsta ir trokšta teisybės, - „jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,1-10). Evangelijose randame ir daugiau „palaiminimų“. Ar prisimename Elžbietos žodžius Marijai: ‚laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1,45). Arba Jėzaus žodžius pasakytus moteriai iš minios, sušukusiai jam: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai (Lk 11,27). Į tai Jėzus atsakė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11,28). 
     Ir dar keletas palaiminimų, kuriuos Jėzus kalbėjo minioms. „Palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi“ (Mt 13,16).“Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mt 11,6).
”Palaimintas Simonas per gautąją dovaną“ (Mt 16,17).
       Štai ir nusakytos pagrindinės tezės, kuriomis turėtų vadovautis kiekvienas, siekiantis šventumo. Tuo vadovavosi minių minios šventųjų, kurie šiandien šlovina ir garbina Viešpatį Danguje bei užtaria mus žemėje.
       Šventųjų gyvenime tobulai atsispindėjo palaiminimų dvasia bei nuolankumas. 

Švęsdami visų Šventųjų šventę, kartu turim atsiminti tai, kad nė vienas, kuriuos šiandien prisimename ir pagerbiame, nelaiko savęs vertais tokios šlovės. Jie žino, kad yra Viešpaties garbėje, prie Jo sosto vien todėl, kad pasitikėjo Dievo pažadais, ištvėrė visus sunkumus, persekiojimus ir gundymus. Jų tikėjimas ir darbai žinomi tik Dievui ir gal būt keliems artimiesiems žmonėms.
      Kiekvienas, eidamas šventumo keliu nešūkauja ir nesididžiuoja, kai viskas puikiai sekasi. Jie neliūdi ir nenusimena, kai ištinka bėda.
    Tikrasis krikščionis, einantis šventumo keliu, džiaugsmingai, pasitikėdamas Dievo gailestingumu priima visus gyvenimo išbandymus. 

Mielieji, šiandien švęsdami bendrystę su visais dangaus šventaisiais, ryžkimės sekti jų pavyzdžiu, paguodos bei stiprybės semdamiesi iš mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios. Amen.