Sekmadienio katechezė (2007-01-28)

Apie Mergelės Marijos vaidmenį Kristaus ir Šv. Dvasios paslaptyse jau esame kalbėję; dabar dera pasvarstyti, kokia jos vieta Bažnyčios slėpinyje. Savo maldose katalikai Mariją vadina „Bažnyčios Motina“. Šis vardas tinka Marijai, nes ji yra Jėzaus motina ir ypatingu būdu dalyvavo žmonių išganymo darbe, kuris ir šiandien tebesitęsia per Bažnyčią. Šis titulas tinkamai išreiškia jos dvasinę motinystę tikinčiųjų gyvenime ir taip pat rodo Mariją kaip krikščioniškųjų dorybių pavyzdį, kuriuo Bažnyčia turėtų vesti žmones.

Marijos vaidmuo Bažnyčioje yra neatskiriamas nuo jos vienybės su Kristumi, tiesiog iš jos išplaukia. Šis Motinos ir Sūnaus bendravimas išganymo darbe aiškiai matomas nuo pat Kristaus pradėjimo iki pat Jo mirties. Ypač jis ryškus Jo kančios metu. Marijos sutikimas būti Dievo Motina reiškė, kad ji sutiko būti su Juo iki pat kryžiaus aukos. Tiesa, ji iš pradžių to gerai nesuprato, bet savo žodžių „tebūnie man“, ištartų Apreiškimo metu, niekuomet neatsiėmė, o jai stovint prie kryžiaus, tie žodžiai įgijo giliausią prasmę. Nuoširdžia ir pasiaukojančia meile ji, nors ir su skausmu, priėmė savo Sūnaus kančią ir mirtį pasaulio atpirkimui.

Po Jėzaus įžengimo į dangų, Marija buvo tarp mokinių, besirenkančių su apaštalais melstis. Tad Marija buvo su Bažnyčia nuo pat pirmųjų jos dienų. Drauge su apaštalais ir keliomis moterimis „matome Mariją taip pat meldžiančią ateiti Š. Dvasiai, kuri Apreiškimo metu jau buvo pridengusi ją savo šešėliu“ (LG 59).

Marijos žemiškajam gyvenimui pasibaigus, jis vėl susitiko su savo Sūnumi. Ji buvo paimta į dangaus garbę su kūnu ir siela ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų dar artimesnė savo Sūnui. Ten ji jau dalyvauja savo Sūnaus prisikėlimo garbėje, pranokdama būsimą visų Jo kūno narių prisikėlimą.

Marijos dangun paėmimas, kaip ir kitos jai suteiktos ypatingos malonės ir privilegijos, jai suteiktos per Kristaus išganingos meilės nuopelnus, neišskiria Marijos iš atpirktosios Dievo tautos, bet ją dar artimiau jungia su kiekvienu mūsų. Ji mums yra tikros vilties ženklas, kad kiekvienas mūsų esame kviečiami dalyvauti Kristaus garbės pilnatvėje. Marija yra Bažnyčiai ir žmonijai pavyzdys kelyje į dangų. Savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir karšta meile kaip niekas kitas bendradarbiavo su Išganytoju, kad sugrąžintų sieloms antgamtinį gyvenimą. Todėl ji yra ir mūsų malonės gyvenimo Motina. Ir ši Marijos motinystė tęsiasi nuo Apreiškimo, nuo ištikimybės po kryžiumi iki tol, kol visiems laikams taps tobuli visi išrinktieji. Paimta į dangų, ji nenustojo vykdžiusi šios išganingos pareigos, bet, visokeriopai mus užtardama, ir toliau parūpina amžinąjį išganymą užtikrinančių dovanų. Todėl Bažnyčia į Mariją kreipiasi kaip į Užtarėją, Pagalbininkę, Rėmėją ir Tarpininkę.

„Motina Marija“ yra visiems katalikams brangus Marijos pavadinimas. Ji yra visų mūsų dvasinė Motina, visos žmonijos dvasinė Motina. Tačiau ypatingu būdu ji yra Motina visų tikinčiųjų, kurie iš tikrųjų yra Bažnyčios nariai. Dėl to ji yra vadinama „Bažnyčios Motina“. Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie Marijos dvasinę motinystę, pasinaudojo šv. Augustino žodžiais. Ji yra „aiškiai Kristaus narių motina, nes savo meile padėjo tikintiesiems gimti Bažnyčioje, o jie yra Kristaus, Bažnyčios galvos, nariai.

Marija, įkvėpta glaudžios vienybės su Sūnumi, savo meile apima visus žmones ir visus jų reikalus. Ji rūpinasi, kad Jėzaus išganomasis darbas būtų tobulai įvykdytas. Štai kodėl po Jėzaus ji yra laikoma visų malonių tarpininke. Nors būtų klaidinga manyti, kad būtinai reikia melstis į Mariją, norint būtų išganytam, tačiau, neprašant jos užtarimo, praleidžiama vertinga proga gauti malonę augti Kristuje.

Bažnyčia visada reiškė pagarbą Marijai, o tikintieji nuolat rodė jai pamaldžią meilę. Tačiau pamaldumas į Mariją „iš esmės skiriasi nuo garbinimo kultu“ (LG 66), kuris reiškiamas vien tik Dievui. Marija, nors ir Dievo Motina, vis tiek ji lieka tik kūrinys, kaip ir kiti žmonės. Todėl Marijos kulte reikia vengti tiek jo perdėjimo, tiek ir numenkinimo. Asmeninis pamaldumas į Mariją turėtų vadovautis Bažnyčios liturgijoje teikiamomis formomis.

Marija yra atvaizdas Bažnyčios ir pavyzdys visiems, kurių uždavinys Bažnyčioje yra talkinti Jėzaus išganymo darbe. Ji yra mums nuolatinis padrąsinimas augti ir bręsti krikščioniškame šventume.