Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Mons. V. Grigaravičiaus homilija šv. Mišiose minint Kelių policijos veteranų klubo 20-metį (2012-09-18)

 

Mieli broliai ir seserys Kristuje, pasaulyje egzistuoja ir gailestingumas, ir žiaurumas, todėl neišvengiamai reikalingos institucijos, ginančios žmogaus sukurtąjį gėrį, saugančios žmogų nuo smurto, prievartos, ir viso to blogio, kurį tenka patirti kiekvienai būtybei žemėje.

Šiandien mes kviečiami melstis su čia susirinkusiais teisėsaugos darbo veteranais už juos pačius, už mirusius bendradarbius ir dar šiose struktūrose tebedirbančius.

Paprastai už juos Bažnyčia meldžiasi spalio 2 d., kai švenčiama Angelų sargų diena, nes šios srities darbuotojai tarsi sargai budi ir gelbėja žmogaus gyvybę, kai jai gresia pavojus, padeda žmogui, kai jis patenka į keblią padėtį. Ne vienas turbūt esame patyrę autoavariją kelyje, ilgapirščio pasikėsinimą į mūsų turtą, buvome pasiklydę svetimame mieste ir t.t. Tuomet intensyviai dairomės ieškodami  policijos darbuotojo, kuris, be abejonės, padės arba nurodys teisingą kryptį.

Tačiau, brangieji, pats vienas žmogus, kad ir koks bebūtų išmintingas ar galingas, nieko negali padaryti, jei jam nevadovautų aukščiausioji galia, kurią mes vadiname Dievu. 

Pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius tvirtina, kad esame „Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai“ (Kor 12,27) ir Dievas skyrė kiekvienam tam tikrus sugebėjimus, o pagal tai ir pareigas: vieniems pranašauti, kitiems – apaštalauti, tretiems – teikti pagalbą, dar kitiems – gydyti ir t.t. Vadinasi, dėka Dievo malonės dovanų mes esame suvienyti, priklausomi vieni nuo kitų, o pavieniui esame tik maži sraigteliai, be vieno kurio iš mūsų gyvenimo laivas vargu ar pajėgs sėkmingai plaukt pirmyn. Tik susivieniję, Dievo padedami galime kurti ne tik savo saugų gyvenimą, bet padėti kitiems kurti savąjį gėrį.

Prisimenu vieną gražų pasakojimą apie tris jaunuolius, nusprendusius pasišvęsti atsiskyrėlio gyvenimui.  Jie atėjo pas šv. Pranciškų Asyžietį ir paprašė juos palaiminti bei apgyvendinti atskirose didžiulio kalno olose. Šv. Pranciškus pritarė jų sumanymui, tačiau patarė gyventi vienoje oloje: vienam prisiimant tėvo vaidmenį, kitam – motinos, trečiam – jų vaiko.  Kas kelis mėnesius jie turėjo apsikeisti vaidmenimis. Taip gyvendami, jaunuoliai privalėjo siekti tobulos harmonijos, visada į pirmą vietą iškeliant ne savo, bet kitų interesus.  Taip jiems buvo iškeltas daug didesnis tikslas, nei jie buvo numatę. Priėmę tą iššūkį jaunuoliai  galėjo įsitikinti, kad žmogiškieji santykiai yra puikus įrankis prasiskverbti iki mumyse glūdinčios dieviškosios širdies. Tokia aplinka supa kiekvieną žmogų, -  tai šeima, draugai, bendradarbiai, netgi priešai.

Gyvenimas yra keistas sandėris, kurį Dievas padovanojo žmogui. Jis mums duoda labai daug, mažai už ką yra skolingas, o mes jam skolingi beveik už viską.  Todėl žmogus visą gyvenimą turi stengtis šią skolą grąžinti pasiaukojančiai dirbdamas dėl kitų.

Mieli veteranai, didžiausias džiaugsmas yra teikti pagalbą kitam, ką jūs ir darėte ir greičiausiai darote iki šiol. Tačiau žmogus yra taip  sutvertas, kad net didžiausi laimėjimai, aukščiausi apdovanojimai jo nepatenkina. Nepatenkina todėl, kad jie yra baigtiniai. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai visa tai lieka kažkur praeity ir tuomet žmogus, kaip apaštalas Paulius kviečia, turi siekti „aukštesniųjų malonės dovanų“ (1 Kor 12,31), tai yra aukštesniojo tikslo – atrasti savo dieviškumą. Ką tai reiškia? Tai reiškia linkėti kitam ar daryti visa, ką tik gali, geriausia. Net ir tuomet,  kai sulaukiama garbaus amžiaus, kai išeinama į taip vadinamą užtarnautą poilsį, žmogus negali gautąsias Dievo dovanas užkasti savyje  ir mėgautis ramiu gyvenimu, dažniausiai leidžiant dienas vienatvėje.

Viena gražiausių man žinomų maldų yra pal. Jurgio Matulaičio malda: „Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai“.  Kažkas šią maldą  prisitaikydamas sau perfrazavo taip: „Viešpatie, padaryk, kad būčiau kaip žvakė. Sudegčiau pats, bet dovanočiau šviesą kitiems“.

Taigi, mielieji, iki paskutinės gyvenimo akimirkos žmogus privalo gyventi vardan ko nors, vardan kito ir tuomet, kokio amžiaus bebūtų žmogus, gyvenimo dienos jam bus lengvos, teiks džiaugsmą bei laimę. Tik būtina nepamiršti svarbiausio krikščionio gyvenimo principo – tai pasitikėjimo Dievu. Vienoje psalmėje karalius Dovydas moko maldos: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasikliauju!“

Šiandien evangelistas Lukas aprašo Jėzaus susitikimą su sielvartaujančia našle, einančia pro miesto vartus laidoti savo vienturčio sūnaus. Jėzus nepraėjo abejingai pro šalį, Jam pagailo našlės ir Jis prikėlė jos sūnų ir taip perkeitė jos liūdesį į džiaugsmą. Atkreipkime dėmesį, kad našlė net neprašė, net nesitikėjo tokio stebuklo, Jėzus pats, laisva valia padovanojo našlei džiaugsmą.

Taip Jis moko ir mus būti dėmesingais, gailestingais, maloniais su artimaisiais, nepraeiti pro šalį kenčiančio, nelaimingo, stokojančio pagalbos ir meilės.

Baigti norėčiau vieno filosofo žodžiais: „Niekas negali grįžti atgal ir pradėti gyventi iš naujo, bet kiekvienas, būdamas ten, kur jis yra, gali  pradėti gyventi naujai. Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis tau padės“. Amen.







Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015