2007-12-25

Tikriausiai daugelis esame matę per televiziją kasmet prieš naujus metus rodomą filmą „Po pirties“. Man įstrigo vieno herojaus pasakyti žodžiai. Tiksliai nepakartosiu, pasakysiu tik esmę: „Kokie mes pasidarėme nuobodūs, neįdomūs, paskendę kasdieniškuose rūpesčiuose sukurti sau sočią ateitį. Mes nebemokame džiaugtis, dovanoti vieni kitiems šypseną, daryti mažus stebuklus savo artimiesiems.

Iš tiesų visame pasaulyje šiandien daugelis krikščionių jaučiasi pavargę, nusivylę, pesimistiškai nusiteikę, praradę viltį ir pasitikėjimą. Mažai kas šiandien išgyvena tikrąjį džiaugsmą. Dažnai jis būna paviršutiniškas, laikinas, nesuteikiantis tikrosios laimės, nes džiaugsmas tik dėl materialiųjų gėrybių. Net Šv. Kalėdų tikrąjį džiaugsmą užgožia dovanos, gausiai nukrauti valgiais stalai, nevengiama ir alkoholinių gėrimų, o gimusiam Kūdikėliui Jėzui nebelieka vietos.

Šiais laikais net sklando mintis, kad nerašyti ant atvirukų „Linksmų Šv. Kalėdų“, atsieit, tai įžeidžia tuos, kurie neišpažįsta Kristaus, o pačią šventę vadinti „Žiemos švente“.
        Kaip matome pasaulio tamsos kunigaikštis tęsia savo darbą. Nuo pirmųjų Kristaus žingsnių šioje žemėje šėtonas bandė sunaikinti Jį, nes žinojo, kad Jo karalystei bus galas, kad Kristaus viešpatavimas bus amžinas. Šėtono valios vedamas Erodas įsakė išžudyti visus iki dviejų metų kūdikius, gimusius Betliejaus apylinkėse. Vėliau pats Kristus buvo gundomas dykumoje. Ir, nieko nelaimėjęs, „visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“ (Lk 4,13).Taip, iki laiko, nes jis veikė per fariziejus, sadukiejus, aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus, kurie nuolat sprendė spąstus ir „ieškojo būdo nužudyti Jėzų, tačiau bijojo žmonių“ (Lk 22,2). 

Pagaliau „šėtonas įėjo į Judą ir tas, davęs pinigų „apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų“ (Lk 22,5-6). Ir mes žinome tragišką pabaigą. Tamsos kunigaikštis ir šiandien visomis išgalėmis stengiasi žmonių širdyse pasėti nepasitikėjimo Jėzumi daigus. Iš tų daigų besikerojantis blogis verčia žmogų priimti tik tai, ką siūlo pasaulis. Žmogus pats nebemato (gal net nenori matyti) dėl ko verta gyventi ar net pašvęsti savo gyvenimą.

Didžiausia dovana, kurią gavome iš Dievo, tai – gyvenimas. Kartu tai didžiausias slėpinys, kurio iki galo nei vienas negalim suprasti. Mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva, nusižengė Dievo įsakymui, suvalgė vaisių nuo blogio pažinimo medžio. Ir tuo jie užtraukė mums mirtiną nuodėmę, su kuria kiekvienas gimstame. Tačiau Dievas yra gailestingas, Jam pagailo savo Kūrinio – Žmogaus ir į žemę siuntė Savo viengimį Sūnų.
         Jėzus kalbėjo: „Aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs“ (Jn 8,42).
Šv. Raštas sako, kad nuo amžių Jėzus buvo su Dievu ir, kad Jis buvo Dievas. Jėzuje Dievas apsigyveno tarp mūsų, norėdamas mus išganyti. Dievas sutvėrė mus tokiais kaip Jėzus, skaisčiais, šventais, tačiau mūsų gyvenimą sujaukia nuodėmė. 

Mielieji, pažvelkime į prakartėlėje gulintį Kūdikėlį Jėzų ir pamąstykime, kokią neįkainuojamą dovaną gavome.
Ar ne būtų užtekę mums to, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, apdovanoti protu, sugebėjimu, kurti, džiaugtis ir liūdėti? Ar ne būtų mums užtekę pranašų, per kuriuos Dievas apreiškė savo žodį? Pagaliau, ar nebūtų užtekę to, kad Jis būtų atleidęs mūsų nuodėmes ir atsiuntęs savo Dvasią, kuri mokytų ir, kuri vestų Bažnyčią? 
       Dievas visa tai padarė ir dar daugiau. Jis apiplėšė save ir atidavė mums savo Sūnų – Jėzų Kristų, kad iki amžių pabaigos gyventų širdyse tų, kurie Jį priima, pasitiki Juo, paveda savo gyvenimą Jam.Jėzus Kristus prisiėmė mūsų žmoniškąją prigimtį, kad galėtų apreikšti savo Tėvo meilę visiems, ypač tiems, kurie prislėgti ir neturi vilties.

Mielieji, ar pajėgūs esame suprasti ir įsisąmoninti, kad Jėzus Kristus yra visa ko Pradžia ir Pabaiga, Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis? Jis vertas to, kad jam patikėtume savo gyvenimą, nes Jis atėjo „į pasaulį kaip šviesa“, kad mes „neliktume patamsyje“ (Jn 12.46). Jis atėjo sugriauti velnio darbus, nes tik jis trukdo Dievo užmojams, nes „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus (...) Jis yra vynmedis, o mes tik Jo šakelės ir „atsiskyrusios nuo Jo, mes nieko negalim nuveikti“ (Jn 15,5).
          Be Jėzaus mes esame niekas, tik menka dulkelė, kuriai išnykus, niekas nepasikeistų. Net mažiausias sraigtelis galingiausiame mechanizme daugiau reiškia. Jam iškritus, iš rikiuotės gali išeiti visas mechanizmas. Jėzus yra mūsų gerasis Ganytojas, per kurį kiekvienam garantuotas gyvenimas, nes Jis pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).
         Jis yra mūsų „gyvybės duona“ (Jn 6,51) „nužengusi iš dangaus“ (Jn 6,50). Ir mes tikim, kad „kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6,51). Jėzus mums pažadėjo: „Einu jums vietos paruošti! Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu“(Jn 14,2-3). „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“(Jn 14,18).
         Štai kur tikrasis džiaugsmas – tai žinojimas, kad Jėzus nepaliko mūsų našlaičiais. Jis yra kiekvienoje Jį mylinčioje širdyje.

Tad džiaugsmingai šlovinkime Viešpatį Jėzų, nuolankiai nusilenkę teikime Jam garbę ir padėką. Visa širdimi prašykime Šventosios Dvasios atverti mūsų širdis, kad su meile priimtume Kūdikėlį Jėzų šiandien ir kiekvieną gyvenimo dieną. Ir nuoširdžiai maldaukime: „Jėzau, išmokyk mane dalintis džiaugsmu ir meile su kiekvienu, net su tais, kuriems nejaučiu meilės!” Amen.