2007-03-17

„Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor. 11, 23-24).

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2, 42).

Brangūs parapijiečiai,

šiomis šv. Rašto eilutėmis norime atsiliepti į mūsų Arkivyskupo kvietimą – sušaukti Eucharistinį sinodą, kuriame būtų iš naujo permąstomas šv. Mišių slėpinys, Eucharistijos reikšmė ir prasmė kiekvieno krikščionio, kiekvienos bendruomenės gyvenime.

Šie apaštalų žodžiai, ypač Šv. Pauliaus laiško korintiečiams (I Kor 11,23-24) mums neabejotinai parodo pirmųjų krikščionių Eucharistijos šventimą, pavadinant ją „duonos laužimu“. Žodžiais: „Tai darykite mano atminimui“ Kristus pakvietė visų laikų savo sekėjus prisiminti Dievo išganymą ir gailestingumą, šv. Mišių metu išgyventi Jo artumą, begalinę meilę, Šv. Velykų prisikėlimo džiaugsmą.

Žodis „atminimui“ verčiamas iš žodžio “zikkaron“, kuris reiškia ne vien paprastą atminimą visų praeities įvykių, bet, visų pirma jų sudabartinimą, sujungimą praeities įvykių su dabartiniais.

Žydų Velykų vakarienė, kurią Kristus valgė su savo mokiniais, tai prisiminimas didžiojo Jahvės (Esančiojo) darbo, išvaduojant žydų tautą iš Egipto vergovės ir kartu praeities įvykių sudabartinimas, darant nuorodą į tai, kad išlaisvinantis Viešpats yra čia ir dabar, esantis ir veikiantis tarp savo tikinčiųjų. Kristus paliko mums Eucharistiją- savo meilės dovanas ir prisikėlimo įvykio paminėjimą.

Kaip anuomet žydų tautai Velykos buvo Esančiojo (Jahvės) įstabus darbas, taip pat pirmųjų krikščionių bendruomenei Mišios buvo Kristaus - žmogumi tapusio Dievo Sūnaus įstabus darbas savo tautai. Kaip anuomet žydų tautai avinėlio valgymas Velykų šventėse buvo laisvės dovanos paminėjimas, taip krikščionims Eucharistijos šventimas išreiškia gyvenimo ir gyvybės pergalės, išvadavimo iš nuodėmės, Dievo įvaikių malonės atstatymą. Naujasis Dievo avinėlis – Kristus paaukotas vardan žmonijos išganymo ant kryžiaus, trečiąją dieną prisikėlęs, įsikūnijęs Švč. Ostijoje perkeičia kiekvieną, kuris prie jos artinasi.

Eucharistijos šventimas sekmadienį žymi tą nuo Velykų rytmečio prasidėjusią naują dieną – aštuntąją, kad sudabartinus prisikėlimo įvykį lauktume naujojo atėjimo.

„Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11,26).
Prie viso, kas pasakyta, dar norisi išryškinti du aspektus: Eucharistija reiškia būti vienybėje bei tai, kad Eucharistija turi būti liudijima.

Eucharistija savo esme išreiškia – būti vienybėje. Kristus Eucharistijos šventime sakramentiniu būdu ateina, kad būtų vienybėje su mumis, kad „augintų“ tikėjimą, kad patvirtintų savo norą – sukurti vienybę su žmonija. Būtų klaidinga mąstyti vien tik apie santykį tarp dviejų asmenų – Kristaus ir tikinčiojo. Eucharistija yra ženklas vienybės, ir čia jau antrasis jos aspektas, santykio su kitais, kad išeitume iš savęs ir pastebėtume kitus, tuos, kurie dar nėra to išskirtinio, išganančio pokylio dalyviai. Kitais žodžiais tariant, kaip mums primena Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Eucharistija kuria ir palaiko mus kaip Bažnyčią, bendruomenę: „Priimantieji Eucharistiją yra daug tvirčiau susivieniję su Kristumi; tuo pačiu Kristus juos vienija su tikinčiaisiais viename kūne – Bažnyčioje. Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina įsijungimą į Bažnyčią, kuris jau yra įvykęs per Krikštą. Krikštu mes buvome pašaukti sudaryti vieną kūną. Eucharistija įgyvendina šį kvietimą: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16–17) KBK 1396).

Apibendrinant Eucharistijos realybę, kuri yra tokia turtinga savo ženklais ir išraiška, galime sakyti, jog mus sekmadienio Eucharistijos šventimui turėtų suburti ne koks nors įsakymas, ar įprotis, bet, kaip ir pirmuosius krikščionis, gilus tikėjimas, kad Dievas paliko galimybę švęsti Velykas su savo Sūnumi ir kviečia (bet neverčia) pasinaudoti tokia galimybe. Todėl tai mūsų apsisprendimo išraiška, Jo pasirinkimo ženklas. Tai ne mūsų tarsi skolos sumokėjimas Dievui, bet kaip Viešpaties dovana arba, kaip primena Katalikų Bažnyčios Katekizmas, kaip jo „palaiminimas“ (KBK 1077-1083).

Kristus įsteigė velykinį Eucharistijos sakramentą, kad susivieniję su Juo pradėtume radikalų išėjimą naujo gyvenimo link. Tą naujumą iškalbingai atskleidžia Šv. Augustinas: „Jeigu jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, tai ant Viešpaties stalo yra jūsų sakramentas, ir jūs priimate sakramentą, kuris esate jūs patys. Tam, ką priimate, jūs atsakote „Amen“ („Taip, tai tiesa!“) ir atsakydami pasirašote. Tu išgirsti žodžius: „Kristaus Kūnas“ ir atsakai: „Amen“. Tad būk Kristaus narys, kad tavo „Amen“ būtų tikras” (Šv. Augustinas, Serm 272).

Dar daugiau “Amen” tampa tikru tik santykyje su artimu (plg. KBK 1397). Eucharistija visada nešasi su savimi socialinę atsakomybę. “Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui, manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir tave čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis”. (Šv. Jonas Auksaburnis, Hom. in 1 Kor 27, 5).
Išsireiškimas “broliai seserys” yra gausūs savo įpareigojimu. Todėl neveltui pirmieji krikščionys atsinešdavo Eucharistijos šventimui įvairaus pobūdžio aukas, kurios būdavo vėliau skirstomos reikalingiausiems bendruomenės nariams. Būti vienybėje su Kristumi, reiškia “pasirašyti” įsipareigojimą su Juo, kad būsime dėmesingi tiems, kuriuos savo kely sutiksime.

Dalyvaujame Eucharistijoje, kad visomis dienomis būtume sekmadienio Euchristijos žmonės, gebantys tapti dovana, nešančia džiaugsmą, viltį ir išganymą. Neturime jaustis išdidūs ir pasmerkti tuos, kurių čia nėra, bet tapti brolišku savo identiteto ir vertybių liudytojais jų atžvilgiu. Tada taps realybe jaunimo išsakytos mintys apie savo svajonių Bažnyčią: svajoju apie Bažnyčią, kurioje sekmadienis nesibaigtu pirmadieniu... nes Eucharistija , savo giliausia prasme yra nuoroda į džiaugsmą ir laimę, kurių pirmoji išraiška yra susirinkti draugėn Viešpaties dieną, kad tai taptų dėkojimu už įstabius Dievo darbus mano ir kitų atžvilgiu.

Taip trumpai aptarę Eucharistijos prasmę, reikšmę ir svarbą krikščionio gyvenime, kviečiame aktyviai įsijungti į pasiruošimą Eucharistiniam kongresui, kuris mūsų parapijoje vyks š.m. rugsėjo 22-23 d. Taip pat kviečiame pamąstymams, kokį indėlį galėtime įnešti į Švč. M. M Apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejaus šventimą, kuris vyks 2008 metais rugsėjo 8-15 d. Būkime aktyviais Kristaus Evangelijos skelbėjais, liudykime savo tikėjimą ne vien žodžiais, bet širdimi ir darbais.

Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas ir kunigai