Brangūs tikintieji, šiandien prasideda Didysis Velykų tridienis – Kristaus  atperkamoji kelionė, per kurią Jis „mylėdamas savuosius pasaulyje parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13,1).

Šiandien Bažnyčia švenčia Eucharistijos ir Kunigystės  įsteigimą. Šventasis apaštalas Paulius laiške korintiečiams aprašo Paskutinę vakarienę su mokiniais prieš Kristaus kančią ir mirtį.  Jos metu Kristus įsteigė eucharistinę savo Kūno  ir Kraujo auką. Antrajame skaitinyje girdėjome, kad Jėzus „paėmė duoną ir sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė  ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas“ (...). Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra naujoji Sandora mano kraujyje“ (...). Kada  tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos  taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor11,24-26).

Palikdamas save mokiniams kaip auką ir sakydamas jiems: „Tai darykite mano atminimui“ (Kor 11,24) Jėzus įsteigė Kunigystės sakramentą. Kiekvieną kartą, kai susirenkame kartu aukoti Kristaus auką, šios aukos tikrasis aukotojas yra pats Kristus, kuris leidžiasi būti perlaužtas už mus ir už mūsų nuodėmes. Vadovaujantis šv. Mišių aukai kunigas ar vyskupas yra tik Kristaus tarnas, įrankis ir nieko daugiau. Jėzaus Kristaus karščiausias noras, kad Jo misija žemėje būtų tęsiama iki pasaulio pabaigos, iki Jis ateis antrą kartą. Šiai misijai vadovauti Jis įpareigojo apaštalus ir jų įpėdinius. Todėl Bažnyčioje svarbiausias vaidmuo tenka Petro įpėdiniui popiežiui, kuris skiria vyskupus ir, kurie savo ruožtu siunčia kunigus į mažiausias Bažnyčios daleles  -  parapijas.

Taigi vyskupijose gali tarnauti tik popiežiaus skirti vyskupai, o parapijose tarnystės pareigas atlieka tik vyskupo siunčiami kunigai. Svarbiausios kunigo pareigos yra melstis, skelbti Evangeliją – Dievo Žodį ir teikti sakramentus. Kunigas ar vyskupas eidamas savo pareigas viską daro ir kalba ne savo, bet Kristaus vardu, todėl jiems tenka didelė atsakomybė.

Šiandien pasaulis išgyvena tiek materialinę, tiek dvasinę krizę.  Turtinė nelygybė, iškreiptas požiūris į tarpusavio santykius žadina žemiausius jausmus – pavydą, neapykantą, norą šmeižti, keršyti, žeminti kitą.  Mokslinė pažanga, technologiniai pasiekimai verčia žmogų pasijusti galingu, viską sugebančiu, kuriam nereikia jokios pagalbos. Kitaip tariant žmogus pasijaučia tarsi  Dievas. Deja, deja nesant dvasinės atramos, ištikus menkiausiai  nesėkmei, žmogų apima neviltis, kuri priveda prie visiškos asmenybės žlugimo.

Kunigo misija šiame sekuliariame, pilname įvairiausių negatyvių iššūkių pasaulyje yra labai sunki. Dažnai už savo tarnystę jis yra niekinamas, pajuokiamas ir labai retai jam padėkojama. Tad nereikia stebėtis, kad dabartinis jaunimas vengia pasirinkti kunigystės pašaukimą. O jei jaunuolis ryžtasi tokiam žingsniui, tai dažnoje šeimoje kyla tikras sąmyšis, net visa giminė puola atkalbinėti.

Brangūs tikintieji, šiandien reikia  ypatingo kunigo palaikymo jų sunkioje ir atsakingoje tarnystėje. Jūsų nuolatinės nuoširdžios maldos už kunigus, už naujus pašaukimus yra viena veiksmingiausių pagalbų. Nepasmerkime kunigo apkalbomis, jei kas jam nepasisiekė, jei gyvenimas jį sunkai sužeidžia. Tuo atveju dar daugiau melskitės, dar karščiau prašykite Dievo padėti jam atsitiesti, kad vėl galėtų ištikimai tarnauti Dievui ir Jo Bažnyčiai. Amen.