Šį vakarą Gavėnios kelionė pasiekė kulminaciją. Jėzus leidosi būti suimtas, išjuoktas, apspjaudytas, kitaip tariant, leido išsilieti pačioms purviniausioms patyčioms, kurios slypi žmogaus nuodėmingoje širdyje. Pagaliau leido save nuplakti, kol iš Jo švento Kūno liko kruvini mėsos gabalai, leido rankas ir kojas perverti vinimis ir miršta pačia žiauriausia mirtimi ant kryžiaus tarp dviejų piktadarių. Jėzus leido pasireikšti visoms žmogaus sieloje slypinčioms nuodėmėms – klastai ir apsimetinėjimui, melui ir išdavystei, egoizmui ir savimeilei, neapykantai ir žiaurumui, užsispyrimui ir išdidumui, kad savo mirtimi atpirktų jas, išvaduotų žmogaus sielą iš tamsybių pasaulio. 

 Ar ką tik girdėta Kristaus kančios pagal Joną istorija nepriminė mums mūsų kasdienybės, mūsų gyvenimo logikos? Koks drąsus buvo Petras, kai šalia buvo Kristus?  Jis ištraukęs kalaviją „ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį“ (Jn 18,10). Tačiau, kai Jėzus buvo suimtas, jis tris kartus Jo išsižadėjo. Ir kaip dažnai, visiškai nekaltas, kaip Jėzus yra pasmerkiamas pražūčiai, ištarus Kajafo žodžius: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“ (Jn 18,14).

Prisipažinkime, ne vienas atpažįstame savyje Piloto dvejones, dvilypumą, neryžtingumą, bailumą.Žmogiškoji silpnybė nebuvo svetima ir Kristui. Prisiėmęs žmogiškąją prigimtį, Jis tapo tokiu pat silpnu ir bejėgiu kaip kiekvienas iš mūsų. Jausdamas artėjant kančiai, Jis skuba į Getsemanės sodą pasimelsti, dvasiškai pasistiprinti, pasikalbėti su Tėvu. Kniūbsčias parpuolęs Jis meldėsi: „Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“ (Mt 26,29). Tačiau vidinis balsas padiktavo: „tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu!“ (Mt 26,29).  Tai pamoka mums, kaip turime elgtis skaudžiuose išbandymuose. Pažvelkime į kryžių ir atminkime Kristaus žodžius: „Tačiau  ne kaip aš noriu, bet kaip Tu!“, nes kiekvienas mūsų skausmas, kiekviena mūsų kančia nepalyginamai mažesnė už Kristaus kančią. 

Mieli broliai ir seserys Kristuje, kiekvieną Gavėnios penktadienį kartu su Kristumi ėjome Kryžiaus kelius, ruošėmės šiai dienai, kad ne protu, kuris užslopina jausmus, o širdimi išjaustume tai, ką Jėzus patyrė vardan mūsų išganymo.  Šį vakarą dar kartą buvome pakviesti išgyventi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, kad kiekvieno širdyje krauju būtų įrašyta, kokią neapsakomą meilę apreiškė Kristaus kryžiaus auka. Ar kuris nors kitas iš meilės padarytas darbas kada nors atnešė tokį gailestingumo ir malonės vaisių? 

Kaip gi šiandien galime įprasminti Jėzaus kančią ir gėdingiausią mirtį ant kryžiaus? Be abejonės, tik rodydami savo  artimiesiems, savo mylimiesiems ir visiems pasaulio atstumtiesiems tokią pačią meilę, kokią  patiriam iš Jėzaus. Tik mylėdami kaip Jėzus, liudydami Jį ir nešdami Jį pasauliui, galime bent mažyte dalimi atsidėkoti Tam, kuris visą save paaukojo už kiekvieną iš mūsų, už suteiktą viltį gyventi tiesoje ir džiaugsme.  Savo auka ant kryžiaus Jėzus visiškai nuplovė jau padarytas ir dar būsimas nuodėmes, todėl niekada nepaliaukime nuoširdžiai širdimi kartoti: „Viešpatie, Jėzaus Kristau, šlovinu,  garbinu ir dėkoju tau už tavo beribę meilę, kurią išliejai man per savo auką ant kryžiaus. Trokštu, kad Tu visada būtum mano širdyje. Su nekantrumu laukiu Tavo prisikėlimo dienos, kad dar labiau patirčiau tavo jėgą, kuri leistų būti šviesa, vedančia kitus žmones Tavęs link“. Amen.