Antrąjį Velykų sekmadienį  Bažnyčia švenčia Dievo Gailestingumo šventę. Pal. Popiežius Jonas Paulius II sakė: „Bažnyčia  kiekvienu istorijos tarpsniu, ir ypač šiuo, viena iš pagrindinių savo pareigų laiko skelbti ir  įgyvendinti gailestingumo slėpinį, aukščiausiu laipsniu apreikštą Jėzuje Kristuje (...) Bažnyčia skelbia tiesą apie Dievo gailestingumą (...) taip pat stengiasi teikti gailestingumą žmonėms per žmones, matydama čia būtiną sąlygą, kad pavyktų jos pastangos sukurti „žmoniškesnių‘  šiandienos  ir rytdienos pasaulį“.

Pats palaimintasis Jonas Paulius II  savo gyvenimu rodė gailestingumo pavyzdį. Priminsiu vieną ryškiausių pavyzdžių.

Kai į jį  buvo pasikėsinta, vos išėjęs iš ligoninės, jis nuvyko į kalėjimą aplankyti turkų jaunuolį, kuris bandė jį nužudyti. Po apsilankymo popiežius susitikime su kalinėmis moterimis pasakė: „Susitikome kaip žmonės ir kaip  broliai, nes visi esame broliai, ir visi mūsų gyvenimo įvykiai turi sustiprinti tą brolystę“.

Palaimintasis Jonas Paulius II moko, kad blogis, kuris deja, yra įsikūręs žmogaus širdyje, gali būti sustabdytas.  Tereikia leisti mumyse veikti gailestingumui, nukryžiuoto ir Prisikėlusio Viešpaties dovanai, kuri mums leidžia nugalėti blogį gėriu.  Gailestingumas, kaip rodo  pal. Jono Pauliaus II pavyzdys, priešiškumą gali perkeisti į draugystę, visur leidžia išsiskleisti meilei, gėriui, ramybei, gyvenimui.  Evangelijose daug pavyzdžių, kur Kristus kalba apie Dievo gailestingumą. Ryškiausias turbūt yra palyginimas apie sūnų palaidūną. Nors jame nė karto nepasakomas žodis „gailestingumas“, tačiau parodoma pati dieviškojo gailestingumo esmė.

Jaunesnysis sūnus išsireikalavęs savo palikimo dalies, išvyksta į svetimus kraštus. Ten viską išvaistęs,  trokšta sotintis bet kuo, net ir tuo,  ką ėda kiaulės. Tačiau ir to jam niekas nenori duoti. Pagaliau jam kyla mintis: „Kelsiuos,  eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‚Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis Tavo  sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!‘ “ (Lk 15,18-19).

Nepaisant to, kad sūnus ne tik išeikvojo jam skirtą palikimo dalį, bet savo elgesiu labai įskaudino ir įžeidė tėvą, šis iš tolo pamatęs grįžtantį sūnų  „labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15,20). Dar daugiau, tėvas iškėlė didžiulę puotą, aprengė geriausiais drabužiais, apavė ir užmovė ant piršto žiedą.

Supykusiam vyresniajam sūnui, tėvas pasakė: „Reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ (Lk 15,32)

Žemiškajame gyvenime tokie santykiai neįsivaizduojami. Ne vienas turbūt esame susidūrę su tuo, kaip sunku atleisti, esame patyrę, kaip dėl turto išyra santykiai tarp artimiausiųjų žmonių.

Tačiau Jėzus šiuo palyginimu nori parodyti, kaip Dievas Tėvas iš meilės kiekvienam paklydėliui, kiekvienam nusidėjėliui yra be galo gailestingas, džiaugsmingai pasitinka kiekvieną, kuris atgailaudamas grįžta pas Jį. Dievas džiaugiasi dėl kiekvieno „atrasto“, „atgijusio“, „atsivertusio“.

Kyla klausimas: „Kodėl pal. Jonas Paulius II Dievo Gailestingumo šventę paskelbė Velykų laiku?“ Atsakymas turbūt slypi tame, kad Velykų slėpinys yra Dievo Gailestingumo apreiškimas ir įgyvendinimas.

Dievo Sūnaus kryžius kalba  apie Tėvo begalinę meilę, kuria Jis myli žmogų. Apaštalas Jonas rašo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16).

Įtikėti  nukryžiuotą Sūnų, reiškia įtikėti, jog pasaulyje esama meilės, stipresnės už blogį, reiškia įtikėti gailestingumu.

Įdomu yra tai, kad hebrajų kalboje Dievo gailestingumas  ir motinos įsčios yra bendros šaknies žodžiai. Būdamas gailestingas Viešpats mus įsileidžia į save, kaip motinos įsčios saugiai apglėbia augantį kūdikėlį.

Evangelijoje skaitome, kad Jėzus Tomą negalintį patikėti Jo prisikėlimu paragina: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27).Taip ypatingas Viešpaties gailestingumas leido Tomui išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20,28).

Jėzus abejojančiam Tomui leido prisiliesti prie Jo negyjančių gailestingosios meilės žaizdų, kurios atsivėrė dėl mūsų. Viešpaties gailestingumas niekada nesibaigia. Jis sruvena į mus nuo kryžiaus, iš Prisikėlusio Viešpats, iš Jo Dvasios.  Kristus atsiradęs tarp mokinių, pirmiausia ištaria: „Ramybė jums!“ (Jn 20,19).

Ramybė, kurią Jis suteikia apaštalams, kyla iš Jo gailestingumo. Gyventi šia suteikta ramybe, tai gyventi Kristaus gailestingumu, Jo akimis žvelgti į gyvenimą, Jo širdimi mylėti artimuosius ir kiekvieną žmogų.

Tomo pamoka labai svarbi mums. Jėzus parodė gailestingumą tam, kuris netikėjo ir per tai Tomas įtikėjo, tapo Jėzaus prisikėlimo  liudytoju ir Jo mokslo skelbėju.

Mes negalime smerkti nei vieno žmogaus, kuris šiandien toli nuo Dievo, netiki Juo, nepasitiki Jo meile ir gailestingumu. Galbūt vieną dieną, kai kurie iš jų Dievo paliesti, taps daug karštesniais Jėzaus išpažinėjais, Jo liudytojais, nei mes.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, nuoširdžia malda prašykime: „Viešpatie Jėzaus Kristau, padėk man vis geriau pažint Tave. Leisk sudėti prie Tavo kojų savo nerimą, skausmą,  baimę, visas abejones ir nusivylimus.  Ir kaip apaštalas Tomas džiaugsmingai išpažinus: „Mano Viešpats ir mano Dieve!“ leisk niekada nuo Tavęs nebeatsitraukti.

Ir baigiu popiežiaus Pranciškaus mintimis, pasakytomis  per pirmąjį viešąjį pasirodymą. Jis pasakė: „Dievo veidas  - gailestingojo Tėvo veidas, kuris niekada nepavargsta išklausyti mus. (...) Dievas niekada nepavargsta mums atleisti, problema ta, kad mes pavargstame prašyti gailestingumo.

Nepavarkime, nes Dievo širdis atverta gailestingumui ir mokykimės patys būti gailestingais“ .Amen.