Vos keletas dienų liko iki džiaugsmingiausios metų šventės – Šv. Kalėdų. Kaip mes ją pasitinkame? Ar nepaversime jos eiliniu pasisėdėjimu prie gausiai nukrauto stalo, sočiai skaniai pavalgysime, įteiksime vieni kitiems dovanas ir vėl gyvenimas tekės sena vaga, tarsi nieko neįvyko?
Kiekvieną advento sekmadienį girdėjome pranašo Izaijo, gyvenusio 700 metų prieš Kristaus gimimą, pranašystes apie Mesiją, Išganytoją, kuriam atėjus, pas Jį „atkeliaus daugybė tautų“ (Iz 2,2).
Jis „teisingai teis mažuosius, nešališkai spręs vargdienių bylas“ (Iz 11,4). Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis(...). Sugrįš džiugesys ir laimė didžiausia, vargams ir dejonėms praėjus“ (Iz 35,5-6;10).
Be abejo ano meto žmonėms, pavargusiems nuo kasdienybės vargų nedavė ramybės klausimas; „Kada? Kada tai įvyks?
Ir pranašas Izaijas atsako: „Pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų; ji duos jam vardą Emanuelis, tai reiškia: „Dievas su mumis““(Iz 7,14), - girdėjome šios dienos pirmajame skaitinyje.
Nuo šių pranašysčių reikėjo laukti 700 metų. 200 metų Dievas vis siuntė pranašus, kad guostų žmones. Vėliau 500 metų iki Jono Krikštytojo nebuvo jokio pranašo.
Paskaičiuokime, kiek kartų žmonija išgyveno neviltį, kiek jų iškeliavo anapus nusivylę, pilni nerimo ir nežinios.
Dievas ilgai bandė žmoniją, ilgai laukė jų atsivertimo, tačiau Pasaulio karalaitis- šėtonas negailestingai stūmė ją į nuodėmę. Pasaulyje viešpatavo lėbavimai, paleistuvystės, neapykanta, žmogaus išnaudojimas žmogumi.
Ir Dievas parodė savo gailestingumą. Jis pasirinko dvi jam ištikimas moteris. Viena jų Elzbieta, kuri iki senatvės tikėjo stebuklu, kurį jai parodys Dievas. Ji neturėjo vaikų, buvo pasmerkta apkalboms, tačiau nenustojo vilties, ji maldomis šlovino ir garbino Dievą ir sulaukė atpildo – jai gimė sūnus, paskutinysis pranašas, Kristau amžininkas.
Antroji – skaisti, nuodėmės nepaliesta mergelė Marija, ji buvo susižadėjusi su Juozapu: „dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant, ji tapo nėščia“ (Mt 1,18).
„Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą“ (Mt 1,22), kuriuos girdėjome pirmajame skaitinyje. Vardan žmonijos išgelbėjimo Dievas „apiplėšė pats save“, Jis atsiuntė į žemę savo vienatinį, mylimiausiąjį Sūnų, žadėtąjį Mesiją.
Jėzus atėjo į žemę nešti šviesos, tiesos ir meilės. Jis atėjo kaip „Gerasis Ganytojas“, kuriam svarbi kiekviena paklydusi avelė, kuris už avis guldo gyvybę“ (Jn 10,11) Jis – „Gyvoji Duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51).
Jėzus atėjo pas savuosius, kuriems Dievas buvo pažadėjęs, o savieji Jo nepažino.
Galingieji, tautos vadai, apimti baimės netekti galių, pasmerkė Jį mirti. Melagingai apkaltinę, pažeminę, žiauriausiu būdu nukankinę, prikalė prie kryžiaus kaip piktadarį tarp dviejų piktadarių. Jie paneigė Kristaus prisikėlimą, žiauriai kankino apaštalus, liudijančius ir išpažįstančius Kristaus prisikėlimą.
Štai kodėl dalis žydų tautos dar vis laukia ateisiančio Mesijo. Mes gi laukiame Jo sugrįžtant, nes Jis davė pažadą „ateisiu netrukus“.(Jn 14,3).
Šiuo požiūriu mes glaudžiai susieti su žydų tauta. Juk mes laukiame To paties. Žydų tauta laukia Kristaus atėjimo, o mes – Jo sugrįžimo.
Adventas – tai Dievo pažado išsipildymo laukimas. Visa bėda yra ta, kad žmonija persisotinusi žemiškomis gėrybėmis nebetrokšta Dievo pažado išsipildymo, pavargo laukti, nieko nebesitiki. Ir Dievas negali pateisinti žmogaus vilčių, nes Jis išpildo tik tai, kuo tiki ir ko trokšta žmogus.
Šios dienos Evangelija primena Mariją, kurioje išsipildė Dievo pažadas. Per ją Dievas padovanojo žmonijai pats save.
Marija sugebėjo laukti taip, kaip niekas dar nebuvo laukęs, nes ji tvirtai tikėjo Dievo meile ir Jo gailestingumu. Jos visas gyvenimas buvo pašvęstas tam, kad Dievas galėtų iki galo įvykdyti savo pažadą – atsiųsti į žemę Mesiją, žmonijos Gelbėtoją, Atpirkėją.
Per Švč. Mergelę Mariją į pasaulį Atpirkėjas atėjo kaip žmogus, kaip brolis, lygus mums. Būdamas Visagalis Dievas, Jis galėjo apsireikšti kokiu nors kitų būdu, parodydamas savo galybę ir didybę. Tačiau Jis įsikūnijo kuklioje, nuolankioje mergelėje, gimė žemiškoje šeimoje, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Jis, kaip ir mes, žmogiškomis rankomis dirbo, žmogišku protu mąstė, žmogiška valia verkė ir žmogiška širdimi mylėjo. Tik viską darė tobulai, be veidmainystės ir klastos. Jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę.
Ir vis dėlto, nors Jėzus gimė žemiškoje šeimoje kaip mes, Jo gimimas buvo kitoks – „Šventajai Dvasiai veikiant“ (Mt 1,18 ). Kai Juozapas tylomis norėjo atleisti Mariją, jis išgirdo angelo balsą: „Juozapai (...) nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos (...) . Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1,20-21).
Taigi Kristus – Dievas ir Žmogus. Šiandieniniam žmogui sunku tai suvokti. Jam, save laikančiu visa ko centru, sunku pripažinti Dievą ir dar „Dievą su mumis“.
Dar sunkiau išdidumo ir visagalybės jausmo apimtam žmogui atsiverti Dievui, paklusti Jo valiai, priimti Jo meilę ir malones.
Mielieji, nepaverskime Šv. Kalėdų šventės vien pasisėdėjimu prie gausiai nukrauto stalo. Tegul tai būna išskirtinė šventė. Padovanokime vienas kitam ne tik brangias dovanas, kur kas svarbiau jūsų dėmesys ir meilė vienas kitam. Ir nepamirškite prie stalo palikti vietą Dievo Sūnui – Kristui, kuris padovanojo mums amžinybę, per kurį mes pažįstame žmogiškos būties gelmes ir aukštumas.
Tad šį paskutinį advento sekmadienį vienykimės bendroje maldoje, prašydami Šventosios Dvasios atverti mūsų širdis ateinančiam Kūdikėliui Jėzui. Su meile, džiaugsmingai priimkime Jį ir kaip Jis dalinkime šviesą ir meilę visiems, ypač alkstantiems, nepažįstantiems Dievo meilės. Amen.