![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
I Gavėnios sekmadienis, A (Mt 4,1-11) (2014-03-09)Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija Pelenų dieną pradėjome 40-ies dienų gavėnios kelionę, kuri toli gražu neprimena Kristaus klajonės dykumoje, kur Jį gundė piktasis. Šiandien šv. Rašto liturgija kalba apie nuodėmę, t.y. žmogaus nepaklusnumą Dievui, norą pačiam tvarkyti savo gyvenimą, pamiršdamas, jog viską šioje žemėje gavo iš Dievo. Pirmasis skaitinys primena pirmuosius tėvus, kuriuos Dievas apgyvendino Edene, Rojaus sode. Siekdamas suteikti pirmiems žmonėms pasirinkimo laisvę, Dievas leido jiems valgyti vaisius iš visų sode esančių medžių, tik nuo vieno – gero ir pikto pažinimo medžio – uždraudė valgyti, įspėdamas , kad tuomet jie taps mirtingais. Noras tapti patiems kaip Dievas, pažinti gera ir pikta, privertė paklusti gundymui ir nusidėti Dievui. Už nepaklusnumą, jie buvo išvaryti iš Rojaus sodo ir kaip apaštalas Paulius sako: „visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą“ (Rom 5,18). Taip „per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5,12). Tačiau apaštalas Paulius rašo ir apie tai, jog „kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų, kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliai, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5,18-19). Evangelijoje skaitome apie Kristaus gundymą dykumoje. Kristaus gundymas, tai amžina kova tarp šviesos ir tamsos, tarp Dievo ir piktojo. Šios kovos tikslai ir priemonės yra labai skirtingi. Dievas kviečia meilei ir gailestingumui, santarvei ir tarpusavio supratimui, nuolankumui ir paklusnumui, pasitikėjimui ir visiškam Dievo valios atsidavimui. Tuo tarpu piktasis viską daro priešingai: apkalbomis, prasimanymais, šmeižtu ir melu įneša sumaištį, disharmoniją į žmonių tarpusavio santykius į visuomenės gyvenimą. Piktasis visada veikia klastingai, tarsi linkėdamas gero, o iš tiesų siekdamas pražudyti žmogų. Antrasis gundymas, parodyti stebuklą. Gundytojas norėjo, kad Kristus nustebintų žmones šokdamas nuo šventyklos šelmens ir net nesusižeistų. Į tai Kristus atkirto šėtonui: „Negundysi Viešpaties savo Dievo“. Jėzus darė stebuklus ne žmonių smalsumui tenkinti, o iš gailestingumo ir meilės jiems. Žmones traukė prie Jėzaus ne vien Jo daromi stebuklai, o tai, kad Jis gydė ne tik kūną, bet ir sielą. Jis nerodė savo pranašumo ir galios, o nuoširdžiausiai gailėdamas ir mylėdamas žmones, stengėsi jiems padėti. Pagaliau, velnias paima Jėzų į labai aukštą kalną ir, rodydamas pasaulio karalystes, gundo valdžios troškuliu: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane“. Liaudyje yra sakoma: „Nori patikrinti žmogų, pasiūlyk jam valdžios postą“. Kiek daug gyvenime sutinkame žmonių, iš pažiūros kuklių, nuolankių, draugiškų ir tik vienetai iš jų išlieka tokiais, kai pradeda siekti valdžios ir ją įgyja. Jėzaus atsakymas: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam tetarnauk!““ – primena mums, kad viskas yra Dievo valioje. Per Dievo malonę žmogus gauna talentą, kurį realizuodamas turi tarnauti tik Dievui ir žmonėms. Šios dienos Evangelija byloja, kad koks bebūtų gundymas, jis turi tikslą nukreipti žmogų nuo tikrųjų vertybių, nuo Dievo, stumia žmogų į pražūtingą kelią, vedantį į tamsą. Kristus rodo kelią į šviesą ir į amžinąjį gyvenimą.Keturiasdešimt dienų liko iki šviesaus Velykų ryto – Kristaus prisikėlimo. Paklauskime savęs ar ir mes kartu prisikelsime su Kristumi, ar galim ryžtingai ištarti: „Šalin šėtone!” Ir apsispręsti su kuo mes esame: su Kristumi ar prieš Jį? Gyvenkime šią savaitę girdėtos psalmės žodžiais: „Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, many nepalaužiamą dvasią atnaujink. Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido, prarast tavo šventąją dvasią neleiski“ (Ps 51) Amen. |
|||||||||
|