Mieli broliai ir seserys Kristuje, nors velykinis laikas baigėsi, Bažnyčia kviečia toliau apmąstyti kai kuriuos Velykų slėpinius.
Šiandien mes kviečiami pamąstyti apie vieną sunkiausiai suvokiamą slėpinį – Švč. Trejybę.

Žymus anglų rašytojas Levitas (C. S. Lewis) siūlo matematinį modelį šiam slėpiniui suvokti. Visi žinome, kad erdvėje galim judėti trimis kryptimis: kairėn arba dešinėn; atgal ir pirmyn; aukštyn arba žemyn. Jos vadinamos trimis matmenimis, kitaip tariant, mus supa trimatė erdvė. Naudodamiesi tik vienu matmeniu, mes galim nubrėžti tik vieną tiesią liniją; turėdami du matmenis – galim nubrėžti figūrą, pavyzdžiui: kvadratą, kurį sudaro keturios tiesios linijos. Trys matmenys jau leidžia nubraižyti tai, ką vadiname kūnu, pavyzdžiui: kubą, kurį sudaro šeši kvadratai. Kitaip tariant vienmatis pasaulis būtų tik tiesi linija, o daug linijų dvimačiame pasaulyje sudaro plokščią figūrą. Trimačiame pasaulyje yra ir tiesių linijų, ir plokščių figūrų, iš jų derinių galima sudaryti kūną. Taip pasirenkant aukštesnius lygmenis, neatmetami ir tie dalykai, su kuriais susiduriame paprastesniuose – tik jie naujai sugrupuoti, - taip, kad būnant žemesniame lygyje jų neįmanoma įsivaizduoti.

Taip ir su tikėjimu. Būdami žmogiškame lygmenyje mes pajėgūs suvokti tik dvimatę erdvę, kurioje vienas asmuo yra tik viena būtybė, du asmenys – dvi skirtingos būtybės. Dieviškame lygmenyje mes regime Būtybę, kurią sudaro trys Asmenys. Esant žmogiškam lygmenyje sunku iki galo suvokti triasmenę Būtybę, lygiai taip pat kaip sunku būtų įsivaizduoti kubą, jei būtume sukurti, kad suvoktume tik dvimatę erdvę.

Triasmenio Dievo veikimas mumyse prasideda nuo paprasčiausios maldos. Kai suklumpame maldai, mes per ją stengiamės kalbėti su Dievu Tėvu – pirmuoju Švč. Trejybės asmeniu. Būdami krikščionys, mes žinome, kad melstis mus skatina taip pat Dievas, kuris yra mūsų viduje, tai yra Šventoji Dvasia. Pagaliau, mes žinome, kad visos žinios apie Dievą atėjo per Žmogų, kuris buvo Dievas ir, kuris visada yra greta, padeda melstis už Jį. Tai antrasis Trejybės asmuo – Dievas Sūnus, Jėzus Kristus.
Teologija nuo to ir prasidėjo. Pirmieji žmonės šį tą žinojo apie Dievą, tačiau jų žinios buvo labai miglotos. Tada atėjo Dievo Sūnus, Jis tapo žmogumi, kad išmokytų pažinti Dievo meilę ir gailestingumą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16), - girdėjome Evangelijoje pagal Joną. Jis tapo žmogumi, tačiau Jis buvo ne toks, kad į Jį nekreiptume dėmesio kaip į pamišėlį. Jis turėjo galią ir įtikino kitus Juo pasitikėti. Tie, kurie įtikėjo, Jį sutiko vėl po to, kai matė nužudytą. Vėliau žmonės susibūrė į bendruomenę, jie kartu meldėsi ir atrado savyje Dievą, kuris drąsino ir skatino atlikti tai, ko anksčiau neįstengė. Į visa tai įsigilinę, išnagrinėję, žmonės suprato turį krikščionišką Triasmenio Dievo supratimą. Tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe yra kertinis krikščionių tikėjimo akmuo.

Pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos Dievas kalba su Moze, duoda įsakymus, kurių turi laikytis visi žmonės.
Senasis Testamentas pasakoja mums apie tikėjimo vienu Dievu laikotarpį. Naujasis Testamentas tikėjimą Dievu pakelia į aukštesnį lygmenį. Čia mes susiduriame su Dievo Tėvo pasiuntiniu žemėje, Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Abu juos suvienija Dievas Meilė – Šventoji Dvasia. Per Šventąją Dvasią Dievas atiduoda pats save mums, įeina į mus ir veikia mumyse. Didžiausia žmogaus tragedija yra ta, kad jis nejaučia Dievo meilės, jis nežino, jog Dievas jį myli tokį, koks jis yra. Nesuvokdamas Dievo meilės, jis pats nežino kaip mylėti Dievą. Gyvenimas be meilės Dievui anksčiau ar vėliau nugramzdina žmogų į neviltį.

Vienoje darnioje šeimoje, kurioje užaugo trys vaikai, vos neįvyko tragedija. Vaikai sukūrė savo šeimas ir išvyko gyventi į kitus miestus. Prašmatniame didžiuliame name liko gyventi dviese – vyras ir žmona. Vyras pasinėrė į verslą, kuris reikalavo viso jo laiko nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Žmona likdavo viena tuščiuose namuose. Staiga ji susirgo. Jos sveikata ėjo blogyn ir blogyn, gydytojai negalėjo nustatyti ligos priežasties. Kartą, vyras budėdamas prie jos ir žiūrėdamas į išblyškusį, be gyvybės ženklų veidą, pravirko ir tarė: „Mieloji, nepalik manęs. Ką aš darysiu be tavęs, juk aš taip tave myliu?!“ Žmona sunkiai pravėrusi akis vos girdimai ištarė: “Ar tai tiesa?“ -Taip, mieloji, nejaugi tu to nežinojai? – skubiai susijaudinęs atsakė vyras. Ir nuo tos akimirkos žmona ėmė sparčiai sveikti.

Taip ir mes, nejausdami, netikėdami, jog Dievas mus myli, galim patirti neviltį ir nusiminimą, kurie užslopins mumyse gyvenimo džiaugsmą. Tik nuoširdi malda, dvasinis tobulėjimas per gilesnį Dievo pažinimą ves mus į aukštesnį tikėjimo lygmenį, kuriame patirsime Švč. Trejybės slėpinį.

Švč. Trejybės slėpinys yra ne tai, kaip trys asmenys gali būti vienas Dievas, bet tai, kaip Dievas mus myli. Dievas trokšta, kad mes patirtume Jo meilę, būtume išgydyti dėl Jėzaus pergalės prieš blogį ir perkeisti Šventosios Dvasios apreikštąja tiesa.
Nuoširdžia malda prašykime, kad Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia suteiktų mums malonės giliau pažinti Trejybės slėpinį, patirti Triasmenio Dievo meilę ir atsiliepti į ją nuoširdžia meile bei klusnumu. Amen.