2008-03-11

Kai skaitai Senąjį Testamentą, tai randi daug sąsajų ne tik su Naujuoju Testamentu, bet ir su šiais laikais.
Šiandien pirmajame skaitinyje iš Skaičių knygos aprašomas konfliktas tarp žydų tautos, kurią Mozė išvedė iš Egipto vergovės,  tarp Dievo bei Mozės.
Kaip girdėjome: „Tautai nusibodo kelionė ir vargas, ji kalbėjo prieš Dievą ir Mozę, ir tarė: „Kam mus išvedei iš Egipto, kad numirtume tyruose? Trūksta duonos, nėra vandens: mūsų sielai jau įgriso tas menkiausias valgis“ (Sk 21,4-5).

Su dideliu džiaugsmu žydų tauta išėjo iš nekenčiamos Egipto vergovės. Jie turėjo tikslą ir viltį gyventi laisvėje. Bet vos susidūrė su sunkumais, jie pradėjo murmėti prieš Dievą ir jų gelbėtoją Mozę. Tik patyrus sunkesnį išbandymą – ugninių žalčių pražūtingus įgėlimus, tauta atsipeikėjo. Ji ėjo pas Mozę sakydama: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš Viešpatį ir tarė: „Melsk, kad atimtų nuo mūsų žalčius“ (Sk 21,7 ). Paklausęs Dievo, Mozė padirbino varinį žaltį ir pakėlė jį kaip ženklą; kai į jį pažvelgdavo, įgeltieji pagydavo“ (Sk 21,9).

Mielieji, daugelis mūsų esame liudininkai to, su kokiu džiaugsmu, kaip pakylėtai ėjome, važiavome, juosėm Baltijos jūrą, stovėjome Baltijos kelyje, kėlėme trispalves. Giedojome savo himną, nes tikėjome, turėjome viltį tapti laisvais, nepriklausomais.

Puikiai prisimenu pirmąsias 1988 metų taikias demonstracijas. Patriotinės, karštos kalbos žadino tautinę savimonę, meilę Tėvynei ir norą kažką veikti. Džiaugsmingai sutikome žinią, kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, pripažinta tautinė trispalvė vėliava ir Vinco Kudirkos „Tautinė giesmė“ buvo paskelbta valstybiniu himnu. Vilniaus katedra ir kitos bažnyčios buvo atiduotos tikintiesiems. Tautinis atgimimas išjudino visus lietuvių tautos socialinius sluoksnius. Kokie vieningi tada buvome!

O kas atsitiko šiandien? Kur dingo mūsų vienybė, tarpusavio supratimas? Ar ne per daug pradėjome murmėti, kaltinti Dievą ir tuos, kurie atvedė mus į šią dieną? Kaip žydai kaltino Mozę ir Aroną: „Kam mus išvedėt iš Egipto ir atvedėte į šią blogiausią vietą?“ (Sk 20,4), taip dabar daugelis iš mūsų burnoja: „Kas iš tos laisvės, jei negalim gyventi taip kaip kaimynas, bendradarbis arba tas, kuris gyvena štai tuose puošniuose rūmuose...?“

 Anais laikais buvome visi vienodi, visi turėjome darbą, nereikėjo sukt galvos, ką veiksiu, kaip gyvensiu. Viskas už mane buvo nuspręsta, tereikėjo vykdyt. Ir žydai Mozei sakė, kad geriau jau būtų likę nelaisvėje Egipte, kur duonos ir kitokių gėrybių iki valiai turėjo. Ar nesigirdi ir mūsų tarpe tokių padūsavimų?
Kita vertus, ar apie tokią laisvę, kurią turim dabar, svajojome? Klaidingas laisvės supratimas stumia žmogų į savivalę, iškreiptą moralės supratimą, prie sveikam protui nesuvokiamų reiškinių mūsų visuomenėje.

Liūdna ir graudu, kai per televiziją stebi išsilavinusios, profesorės laipsnį turinčios moters postringavimus, pateisinančius žmogaus prigimčiai svetimą, mirtiną nuodėmę – užsimezgusios gyvybės nutraukimą. Kodėl ši profesorė nekalba apie moralinę žalą, kurią patiria moteris, pasiryžusi nužudyti užsimezgusią gyvybę. Jei pateisiname vieną blogį, tai kodėl gi nepateisinti kitą, moraliniu požiūriu lengvesnį - melą, protekciją, apgaulę ir kitas? Ar nevertėtų gerbiamai profesorei ir kitiems panašiai kalbantiems propaguoti skaistų jaunimo gyvenimą iki vedybų? Tuomet gal ir šeimos būtų patvaresnės ir vaikai augtų laimingesni. Kodėl patirties semiamės iš svetimų šalių, o ne iš mūsų protėvių, kurių šeimoje augo nemažiau penkių vaikų ir visiems pakako duonos.

Kovo 4-ąją minėjome šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo užgimimo Dangui šventę. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ labai teisingai kalbėjo, kad šis šventasis gali būti pavyzdžiu tiek jaunam, tiek senam. Šv. Kazimieras buvo kunigaikščio Gedimino proanūkis, augo turtingoje šeimoje. Jo tėvas buvo valdininkas, ir būsimasis šventasis turėjo galimybę mėgautis visais gyvenimo malonumais. Tačiau jis vedė skaistų gyvenimo būdą, nuoširdžiai su meile, rūpinosi vargšais, nevengdavo su jais bendrauti. Mūsų gi valdžia nuoširdžiai rūpinasi tik savimi, savo giminaičiais.
Vargšus atsimena tik prieš šventes ir tai tik dėl reklamos, o ne iš meilės jiems.

Mielieji, Dievas padovanojo mums laisvę – didžiausią turtą – laisvai gyventi ir laisvai kurti. Tačiau be Dievo meilės šis turtas neša žmogui nelaimes. Laisvės kelias, tai doros kelias, kuris grįstas meile, ir rūpesčiu vienas kitu. Mielieji, aš tvirtai tikiu, kad tikėjimas, krikščioniškos vertybės, kurios palaikė mūsų Lietuvą net sunkiausiais istorijos tarpsniais, pažadins mumyse norą ir pareigą sąžiningam, nuoširdžiam darbui vardan mūsų pačių, vardan mūsų Tėvynės laisvės. Žydai žvelgė į pakeltą varinį žaltį ir pagijo. Mums belieka žvelgti į Iškeltąjį ant kryžiaus, gal ir mes pasveiksime, atsipeikėsime, pradėsime kitaip mąstyti. Kas gali mums padėti, jei ne Jėzaus meilė ir gailestingumas?

Prašykime Jo sustiprinti mus tikėjime, nes be tikėjimo niekada nepajusime tikrosios laisvės. Amen.