Šios dienos Evangelijos skaitinyje išgirdome garsiąją ištrauką apie duoklę Ciesoriui. Kad iki galo suvoktume ir suprastume žydų subtilias užuominas ir Kristaus atsakymą, pabandykime įsigilinti ir pažvelgti į tai iš istorinio taško bei žmoniškųjų tradicijų.

Pirmiausia skaitome apie fariziejų sumanytą klastą. Jie buvo pasiryžę Kristų „sugauti kalboje“, tačiau patys nėjo Jo klausinėti, o siuntė „savo mokinius kartu su Erodo šalininkais“ (Mt 22,16).Kaip tai gyvenimiška ir artima žmogaus prigimčiai visais laikais. Juk daugelis sumanęs piktą darbą panaudoja klastą, bando kito rankomis arba prisidengęs svetima pavarde realizuoti savo piktas užmačias. Per tai kyla karai, žlunga valstybės, vadovai eina nuo postų, išyra šeimos. Pasiųstieji mokiniai, fariziejų pamokyti, Jėzaus klausia: „(...) Kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ (Mt 22,17).

Grįžkime į praeitį, 2000-čius metų atgal. Žydai labai nenoriai nešė romėnų jungą. Jų dangiškasis karalius buvo Jahvė, o žemiškąjį karalių jie norėjo turėti iš savo tautos. Jų noras nusikratyti romėnų viešpatavimo buvo paslėptas po dievotumo skraiste. Deja, jie buvo pamiršę, kad už jų puikybę ir išdidumą Dievas jau nekartą buvo juos nubaudęs – žydų tauta jau daug kartų buvo pavergta kitų tautų. Tačiau nuomonė, kad Dievo išrinktoji tauta neturinti mokėti mokesčių pagonims anuomet buvo labai įsigalėjusi. Taigi, Kristui buvo labai pavojinga atsakyti į klausimą: taip arba ne. Jei atsakytų „ne“, jis galėjo būti įskųstas kaip maištininkas prieš Romos valdžią. Ir fariziejai tikėjosi, kad Jėzus draus mokėti mokesčius, tačiau širdyje jie labiau troško, kad Jis pasielgtų priešingai, nes tuomet jie galėtų Jį apkaltinti tautos akyse ir taip pažeminti, paniekinti, išplėšti tą pagarbą, su kuria Kristus buvo minių priimamas. Ar ne taip elgiasi žmonės, kuriuos yra apėmusi blogio dvasia? Ar jie nesistengia pažeminti tą, kuris nuoširdžiai dirba, ar šmeižtais nebando pakenkti, pažeminti, paniekinti?

Ir kaip gi pasielgia Kristus? Paprašęs „mokesčių pinigą – dinarą“, Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas“ (Mt 22,19-20).
Šiais žodžiais Jis pirmiausia norėjo priminti apie vyro ir moters sukūrimą: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą (...) - kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pm 1,27) – skaitome Pradžios knygoje. Todėl žmogus iš prigimties priklauso Dievui, Jis yra panašiausias Dievo „paveikslas“, artimai su juo susijęs. Pinigas su ciesoriaus, kitaip tariant, Romos imperatoriaus „paveikslu“ rodo aiškų ryšį ir priklausomybę jam. Kristaus ištarmė sujungia abu „paveikslus“: „Atiduokite tai, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22,2). Kadangi tuo laiku pas žydus buvo vartojami Romos pinigai ir patys žydų rabinai pripažino, kad vartojami pinigai nusako tautos priklausomybę kunigaikščiui, kurio buvo tie pinigai. Tad Išganytojas atsakė taip, kad niekas negalėjo užginčyti: „Kas teisingu būdu priklauso ciesoriui, jam atiduokite“. Ir, kad Jo negalėtų apkaltinti, kad jis negerbiąs Dievo, pridūrė: „ir Dievui, kas Dievo“. Tuo pačiu Jis parodė, kad priklausymas nuo ciesoriaus nekliudo atiduoti skolą Dievui, tai ką žmogus yra prasikaltęs. Ciesoriaus reikia klausyti tiek, kad dėl to nenukentėtų pareigos Dievui, nes antraip mokestis būtų atiduodamas ne ciesoriui, bet piktajai dvasiai.

Taigi, visi mes esame dangaus ir žemės piliečiai. Tarnaudamas Dievui ir žemės gyventojams žmogus nuolat atsiduria tarp dviejų pasirinkimų: iš vienos pusės – meilė, gėris, pasitikėjimas, iš kitos pusės – neapykanta, blogis, nesantaika. Laimingas tas, kuris renkasi didžiausią Dievo dovaną – meilę, nes ji labiausiai reikalinga žmogaus gyvenimui, be jos gyvenimas neįsivaizduojamas, nepakeliamas. Jei tarpusavio meilę vertinsime kaip Dievo dovaną ir išmintingai ja naudosimės, tai atsiras tarpusavio pasitikėjimas, kuris daro žmones artimesniais, tuo pačiu laimingesniais. Mylintis žmogus skleidžia gėrį, jis išlaisvina sielą nuo bereikalingos pavydo kančios ir tuo pačiu pelno Dievo malonę. Ir priešingai, kai žmogus renkasi blogį, kai klastinga blogio sėkla pradeda leisti daigus jo širdyje, tai pirmiausia atsiranda nepasitikėjimas artimu, kuris gimdo priešiškumą, neapykantą, kerštą. Tuomet žmogus tolsta nuo Dievo, nebejaučia Jo ir artimųjų meilės. Gyvenimas be meilės virsta kančia, žmogus nuolat jaučia dvasinį skausmą.

Mielieji, kiekvieną akimirką mes turime priimti sprendimą: Ką daryti? Kaip pasielgti? Ką pasirinkti? Kartą vienas išminčius norėdamas persikelti per jūrą, įlipo į laivą. Pusiaukelėje kilo stipri audra, ir didžiulės bangos ėmė svaidyti laivą į visas puses, lyg kokį šapelį. Visi labai išsigando: kas meldėsi, kas šaukė, kas svaidė savo daiktus į jūrą. Ramus liko tik išminčius. Kai audra nurimo, kai kurie keleiviai paklausė jo: „Kaip tu nebijojai? Ar nepastebėjai, kad mus nuo mirties teskyrė medžio lenta?“ Taip, tačiau riba, mus skirianti nuo mirties, dažnai būna daug mažesnė, atsakė išminčius. (pagal B. Ferrero).

Iš tiesų, riba tarp gyvenimo ir mirties dažnai būna daug plonesnė nei žmogaus plaukas. Todėl kiekvieną kartą darydami pasirinkimą, užsitikrinkime, kad su kiekvienu žingsniu ne toltume, o artėtume link Dievo karalystės ir galėtume drąsiai sakyti: „Viešpatie, ateinu pas Tave!“ Amen.