Šiandien eilinį kartą susiduriame su fariziejų klasta, dar vienu bandymu pažeminti Jėzų. Evangelijos ištraukoje skaitėme: Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn“ (Mt 22,24). Rodos fariziejai turėtų džiūgauti savo priešų nesėkme prigauti Jėzų, tačiau jų džiaugsmą temdė ir jiems buvo nemalonu, kad sadukiejų nesėkmė dar labiau padidino Jėzaus autoritetą žmonių akyse.

Todėl vienas iš fariziejų Įstatymo mokytojų klastingai paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22,36). Mat žydų rabinai skirstė įsakymus į didelius ir mažus, į pirmesnius - svarbesnius ir tolimesnius - ne taip svarbius.
Šį fariziejaus klausimą galima suprasti dvejopai: pirma - kokios sąlygos turi būti išpildytos, kad įsakymas būtų didžiausias; antra - kuris įsakymas yra visų pirma. Ir suprantama, kaip beatsakytų Jėzus, Jo sprendimas visada gali pasirodyti priešingas fariziejų nuomonei. Jėzus atsakė taip, kad kiekvienas turi pripažinti Jo teisybę. Įsigilinkime detaliau į šį atsakymą. „Mylėk Viešpatį...“ – šis įsakymas paimtas iš Mozės Įstatymų knygos ir fariziejai negali to užginčyti. „Visa savo širdimi...“ – vadinasi žmogus nieko negali labiau mylėti už Dievą, Dievas turi būti visų pirma. Ar gali kas tam prieštarauti?
„Tai didžiausias įsakymas...“ – tuo Jėzus pabrėžė svarbą įsakymo, kuris yra pagrindas visiems kitiems įsakymams. „Į jį panašus...“, kadangi žmogus panašus į Dievą, nes Dievas jį sukūrė pagal savo paveikslą, todėl žmogų reikia mylėti dėl Dievo. Tačiau įsakymas mylėti artimą, nors ir yra tos pačios prigimties savo svarba ir didumu, bet jis vis dėlto savo verte nėra lygus pirmajam įsakymui. Nelygus todėl, kad žmogų reikia mylėti po Dievo, tačiau panašus, nes Jį reikia mylėti pirma visų kitų sutvėrimų.„Mylėti savo artimą kaip patį save“, – vadinasi linkėti kitam to, ko linkime patys sau, vardan Dievo mylėti Jį taip, kaip mylim save.

„...Jais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ – baigė Jėzus savo ištarmę. Vadinasi Įstatymo vykdymas anuot Jėzaus yra pagrįstas meile. Rašto aiškintojai ir fariziejai visus žmogaus poelgius vertino pagal tai, kaip jis vykdo Įstatymus. Anuot jų poelgis yra geras, jei jis atitinka Įstatymą. Jėzus, priešingai, poelgį laikydavo geru, jei jis kildavo iš gerų vidinių paskatų, tai yra, moralinė vertė slypi ne veiksmuose, bet vidinėje nuostatoje: „Ir jei išdalinčiau vargšams viską, ką turiu (...), bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13,3)- rašė šv. Paulius korintiečiams. Taigi, iš krikščionio reikalaujama labai nedaug – tik meilės, nes „visas Įstatymas telpa viename sakinyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22,34).
Šv. Augustinas tai taikliai apibūdino vienu sakiniu: „Mylėk ir daryk, ką nori“ (Augustinas, Trakt 7, Nr 8).

Iš tiesų, ar reikalingi įsakymai mylinčiam žmogui, kurio širdis pripildyta gėrio, kuris seniai yra išnaikinęs savyje pyktį, neapykantą, nieko nelaiko savo priešu. Jam net nekyla noras kam nors keršyti, pikta daryti, jis gerbia savo artimo šeimą, netrokšta materialinių gėrybių, nes rūpinasi dvasiniais reikalais. Mes turime daug šventųjų pavyzdžių, iš kurių galima pasimokyti tikrosios krikščioniškos meilės. Ryškiausias - šv. Pranciškus, kai per Šventą Dvasią jis patyrė Dievo valią, savo gyvenimą pašventė raupsuotiems, vargstantiems, nusidėjėliams. Meilė artimajam, net savo priešui, gali daryti stebuklus.
Prisimenu vieną gražų pasakojimą.

Viena jauna amerikiečių šeima – vyras, žmona ir mažametė dukrelė atostogavo Kalifornijoje. Paskutinę dieną prieš sugrįžtant namo, jie apsistojo nakčiai prie jūros. Naktį juos prikėlė stiprus beldimas į namelio ant ratų duris. Kažkas garsiai šaukė. Greit pasigirdo garsas dūžtančio furgono lango, pro kurį keturi kaukėti plėšikai atidarę duris įsiveržė vidun. Vienas iš plėšikų partrenkė šeimos galvą ant grindų, prispaudė ginklą prie kaklo, o kiti, kažką šaukdami ispaniškai, pradėjo niokoti namelį.
Vyras iš baimės dėl žmonos ir dukrytės, pradėjo melstis, prašyti Dievo pagalbos. Tuomet jis aiškiai išgirdo ištrauką iš 23 psalmės: „Ir padengsi stalą savo priešams“ (Ps 23,5). Šiems žodžiams vyras bandė prieštarauti: „Neprisiversiu!” - tarė sau. Tuomet jo sąmonėje šmėstelėjo kitas teiginys: „Mylėk savo priešus ir melskis už savo persekiotojus“ (Mt 5,44).
Tada vyriškio mintys pakrypo kita linkme: „Jei viskas ne taip? Gal jie ne plėšikai? Gal esu laimingas juos matydamas ir priimdamas kaip garbingus svečius? Jei pabandyčiau padengti jiems stalą?“ Ir tuomet vyriškis pažvelgė į užpuolikus kitomis akimis, daug nuoširdžiau.
- Jie juk ne banditai! Jie visai dar vaikai!
Tuomet jis pasisuko į angliškai kalbantį vaikiną, vis dar įrėmusį ginklą ir tarė:
-Jūs prarandate geriausius daiktus, dalį savo grobio, nes pridarėte daug netvarkos. Būčiau laimingas galėdamas viską parodyti.
Vaikinas keistai pažvelgė, kažką ispaniškai pasitarė su kitais ir paleido vyrą, kuris savo ruožtu rodė ir siūlė paslėptas brangenybes ir geriausius daiktus.
Kai viskas buvo atiduota, vyras spontaniškai paklausė: „Gal norėtumėte ko nors užvalgyti?“ Taip užpuolikams buvo ne tik viskas atiduota, bet ir pasidalinta maistu. Tada angliškai kalbantis vyriškis tarė, kad jie ketina važiuoti.
Baimė vėl nusmelkė vyrą, nes nežinojo kaip plėšikai pasielgs su jais.
Plėšikai, atidarę duris ėmė lipti laukan. Angliškai kalbantis vaikinas sunkiai rinkdamas žodžius tarė:
-Atleisk mums, aš ir mano sėbrai esame neturtingi žmonės. Taip užsidirbame pragyvenimui. Apgailestauju, kad tai jūs. Jūs toks geras žmogus. Puiki jūsų žmona ir kūdikis.
Jis atsiprašė dar kartą ir viską palikęs, išlipo paskui kitus. Kai svečiai- plėšikai išnyko naktyje, vyras apkabino žmoną ir abu pravirko. (pagal Robertą Gassą). Neįtikėtina, bet tikra istorija!

Tik nuoširdi meilė ir pasitikėjimas Dievu, karšta malda gali daryti tikrus stebuklus. Tad, prašykime Dievo padėti nugalėti savyje pykčio ir neapykantos, klastos ir veidmainystės daigus, kuriuos mumyse laikas nuo laiko pasėja piktasis. Te padeda mums Dievas būti ištikimais Jo Įstatymams, kurių didžiausias: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22,37-38). Amen.