Mieli broliai ir seserys Kristuje, vakar minėjome Visų Šventųjų iškilmę, mąstėme apie Šventųjų gyvenimus ir kaip jie galėtų savo pavyzdžiu padėti pelnyti malonę pas Dievą. O šiandien meldžiamės už visus mirusiuosius, skaistykloje kenčiančius, nes savo maldomis galime padėti tiems, kurie dar nepatiria Dangaus karalystės džiaugsmo.

Bažnyčia sąmoningai suartino Visų Šventųjų iškilmę ir Vėlines – visų mirusiųjų tikinčiųjų minėjimą. Jau vakar meldėmės už juos prisijungdami prie maldų šlovinančių Dievą ir pagerbiančių šventųjų vėles, kurių anot apaštalo Jono, apreiškime regėjusio prie Viešpaties sosto yra „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“(Apr 7,9).

Jau visą savaitę lankėte artimųjų kapus, išpuošėte juos gėlėmis, uždegėte žvakes. Tai gražu pažiūrėti gyviesiems, savotiška pagarba mirusiems. Tačiau daug svarbiau už mirusiuosius melstis. Makabiejų knygoje skaitome: „Izraelio vadas Judas surengė rinkliavą (...) tuos pinigus pasiuntė Jeruzalėn, kad ten atnašautų auką už žuvusių nuodėmes. (...) jis pasielgė labai gerai ir kilniai, kadangi galvojo apie prisikėlimą. Jeigu nebūtų tikėjęs (...) būtų buvę nereikalinga, ir tuščia melstis už mirusius“ (Mak 12,43.45). Juk ir mes susirinkome čia, vedini tikėjimo, kad mūsų maldos bus išgirstos ir jos palengvins mirusiems kelią į amžinąjį džiaugsmą Dangaus karalystėje. Melsdamiesi už mirusius kartu mes turime vilties pelnyti ir sau Viešpaties malonę, kaip rašo Makabiejus.

Kiekvieną kartą prisiminę mirusius, mes prašome jiems Dievo gailestingumo, prašome jo net ir tiems, kurie gyvendami žemėje niekados ir niekam neparodė jokio gailestingumo.  Mes nuolat turime maldauti ir sau gailestingumo, kaip tai darė Jobas: „Pasigailėkite manęs , pasigailėkite manęs bent jūs, mano draugai, nes Viešpaties ranka ištiko mane“ (Job 19,20)
Žinomas astronomas Kopernikas dar gyvas būdamas prašė, kad ant jo antkapio būtų užrašyta: „Ne Pauliaus malonės, ne Petro atleidimo, bet latro gailestingumo prašau, iš tavęs, Viešpatie!” Norint pelnyti Viešpaties gailestingumą, mes patys turime būti dėmesingi ir atidūs kitiems , daryti gailestingumo darbus. Ir visa daryti apaštalas Paulius kviečia „be murmėjimų ir svyravimų, kad būtume nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2,13-15). Tik tokiu būdu galima tikėtis Kristaus išsipildymo pažado, apie kurį tas pats apaštalas Paulius rašo: „Kristuje tai, kas genda nebeges, ir kas maru – nebemirs “ (plg 1Kor 15,54-57).

Mieli ir brangūs, begalė reikalų, tikslų, įsipareigojimų neleidžia mums įvertinti gyvenimo, įsigilinti į sielos reikalus. Mintis, kad mirtis kažkur toli, kad ji dar negreit palies, neleidžia pradėti pilnaverčio gyvenimo čia ir dabar.
Per kasdieninius rūpesčius materialiuoju gerbūviu vis mažiau laiko lieka tam, kas šviesu ir gražu, kas tauru ir skaistu, kas nutiesia kelią į amžinąjį džiaugsmą. Tik mirties akivaizdoje galima įvertinti gyvenimą, tik jos akistatoje gyvenimas tampa didžiausia vertybė. Iki Kristaus į anapusinį gyvenimą buvo žvelgiama su baime. Prisiminkime Jobą, kuris rėkte išrėkia bijąs mirties arba sunkiai sergantis karalius Ezekijas prašydamas Dievo atitolinti mirtį, kalbėjo: „(...) ne mirusiųjų buveinė garbina Tave ir ne mirtis šlovina tave kaip ir aš šiandien“ (Iz 38,18-19). Mirtį gaubia paslaptis ir natūralu, kad žmogus jos bijo. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, nugalėjęs mirtį, pravėrė paslapties uždangą ir atnešė pasauliui Gerąją Naujieną – viltį amžinajam gyvenimui. Jėzus yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“, „Prisikėlimas ir Gyvenimas“, „Gyvybės Duona“. Visi, kurie tiki į Jį, turės „amžinąjį gyvenimą“, jie bus prikelti „paskutiniąją dieną“ (Jn 6,40). Tad ne mirtis, o Dievas taria paskutinį žodį žmogui. Dievas mus sukūrė ne pražūčiai, o laimei ir amžinajam gyvenimui. Kristus prieš mirtį kalbėjo: „Tėve aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs“ (Jn 17,24). Viena vienintelė sąlyga būti ten, kur Kristus, tai įtikėti Jo Evangelija, atnešta Gerąja Naujiena, Jo Prisikėlimu, Gyvenimu tarpe mūsų ir pažadu: „ Kas tiki mane,- nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane neragaus mirties per amžius‘ (Jn 25-26).
Štai, apie ką turėtume šiandien mąstyti, Jėzus mūsų Išgelbėtojas ir viltis amžinajam gyvenimui. Jis kalbėjo, mokė, darė stebuklus, kentėjo kryžiaus mirtį ir prisikėlė iš numirusių, kad mirties geluonis negalėtų nužudyti žmogaus. Mirtis nugalėta. Kaip rašė apaštalas Paulius korintiečiams: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? (1 Kor 15,55).
Vienas teologas yra pasakęs: „Trys sienos stūksojo tarp mūsų ir Dievo: prigimties, nuodėmės ir mirties. Prigimties siena griuvo per Įsikūnijimą, nuodėmės – išgriauta per kryžių, o mirties - per Prisikėlimą. Išgriauta siena, į kurią visi atsimuša, tapo vartai – perėjimas. Ją perėjus įžengiama į pažadėtąją žemę“. Štai kodėl Vėlinės turėtų būti ne liūdesio, ne nusiminimo, o džiugi šventė. Jėzus mirtimi ant kryžiaus sunaikino nuodėmės ir mirties galią, o prisikėlimu yra su mumis šiandien ir veda prie dangiškojo Tėvo.

Mielieji, melsdamiesi už savo mirusiuosius kartu mąstykime ir apie tai, ką gera esame padarę šiame gyvenime vardan savo ir kito išganymo. Prašykime Šventosios Dvasios, kad ji padėtų išvalyti iš sielos visus blogio daigus, kurie neleido giliau pažinti Kristaus mokslą, įprasminti Jo žodį savo gyvenime ir atitolina nuo Dievo. Kurkime Dievo karalystę jau čia žemėje. Kristus sakė, kad Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepaskys; „Štai ji čia arba ten! Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17,20-21). Amen.