2008-03-21

Kasmet Didžiojo penktadienio Šv. Rašto liturgija kviečia apmąstyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią pagal Joną.
Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos byloja, kad apie Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą buvo pranašauta 700 metų atgal prieš Jėzaus gimimą.

Izaijas skelbė apie vyrą, kuriame „nebuvo išvaizdumo ir grožio. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią (...). Jis buvo paniekintas, taigi mes jo nebranginom. Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė (...). Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti“ (Iz 52,14;53,3-5).

Štai kaip pranašas Izaijas pranašavo ir šios pranašystės išsipildė. Apie tai žinome iš Jėzaus amžininkų liudijimo.
Ką tik girdėjome Evangeliją pagal Joną. Visos tarp savęs kovojusios grupuotės susivienijo prieš Kristų, kad Jį pražudytų. Ir fariziejai, ir aukštieji kunigai, ir Rašto aiškintojai, ir prokuratorius, – kiekvienas jų turėjo savo tikslą ir interesą, kurie vertė susimokyti visus prieš nekaltąjį: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jn 11,50), - tarė vyriausias kunigas Kajafas.Ir jie Jėzų suėmė kaip nusikaltėlį, teisindamiesi: „Mes turim Įstatymą ir pagal Įstatymą jis turi mirti“ (Jn 19,7).

Pirmąjį kančios dūrį Jėzus patyrė iš savo artimiausio mokinio. Judo išdavystė iki šių dienų gaji. Iki šių dienų net uoliausi tikintieji, kasdien ateidami į bažnyčią pašlovinti Viešpaties, išduoda Jį, nevykdydami svarbiausio Jo įsakymo – mylėti artimą kaip save patį.Apkalbėdami, šmeiždami, jausdami pyktį dėl įžeidimų, nusisukdami nuo vargšo, apleisto, - tai Jėzaus išdavystės apraiškos, kurių dažnas net nuodėme nelaiko. Dažniausiai mylime tik tuos, kurie mums mieli, naudingi, kurie mus myli.

Antras smūgis – Petro išsižadėjimas. Ir šį smūgį Jėzus patiria iki šių dienų. Daug kartų išsižadame Jėzaus vardan savo malonumų, kasdienių rūpesčių dėl materialinio gerbūvio. Ateiname į bažnyčią, kai turime laisvo laiko, kai nėra kas veikti. Vakarais ir rytais padėkos ir Viešpaties pašlovinimo maldas dažniausiai pakeičiame persižegnojimu ir tai ne visada prisimename. Pagaliau renkamės bažnyčią, kunigą ir tikrąją Jėzaus puotą keičiame pagal savo užgaidas.

Pagaliau visi mokiniai bijodami, kad ir jiems neatsitiktų tas pats, išsilakstė. Jėzus visa tai iš anksto žinodamas, visus smūgius priėmė kantriai, nuolankiai, be menkiausio priekaišto. Kai kareivių būrys surištą Jėzų kaip didžiausią nusikaltėlį nuvedė pas Aną, Kajafą, Pilotą, Jis nė žodžio nepratarė savo apsigynimui, pasiteisinimui. Jis nieko nedarė, kad išsigelbėtų ir tada, kai Pilotas pasakė: „Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!” (Jn 18,10).

Kadangi Jėzus tylėjo, aukštiems kunigams ir jų tarnams reikalaujant: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!”(Jn 19,6), tai Pilotas atidavė Jėzų nukryžiuoti susirinkusiai miniai, taręs: „Štai žmogus!(…) išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“ (Jn 19,4;5).
Taip nuplakdintas, išjuoktas, apspjaudytas, žiauriai nukankintas Jėzus buvo atiduotas, į nesąžiningų teisėjų, aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų, seniūnų ir žiaurios negailestingos minios rankas. Nuolankiai, netardamas nė žodžio, sukaupęs paskutiniąsias jėgas, Jėzus nešė mūsų nuodėmių kryžių.

Kai buvo prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų piktadarių, kęsdamas begalinį skausmą, Jis pažvelgė į susirinkusius. Ne daug pamatė draugingų žvilgsnių, visi žvelgė su neapykanta ir pajuoka: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis Dievo išrinktasis Mesijas!” (Lk 23,35).Tik Jo motina, pora moterų ir mylimiausias mokinys Jonas nuliūdę, kupini skausmo ir sielvarto su meile žvelgė į savo mylimąjį Mokytoją.

Sukaupęs paskutines jėgas Jėzus tarė motinai: ‚Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!” (Jn 19,26-27). “Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: „Trokštu!” (Jn 19,28). Paragavęs surūgusio vyno Jėzus ištarė paskutinį žodį: „Atlikta!” Ir nuleidęs galvą , atidavė dvasią“ (Jn 19,30).
Taip Jėzus mirdamas ant kryžiaus, išgėręs savo skausmo taurę iki galo, atpirko savo žmones. Kad geriau suvoktume atpirkimo prasmę, papasakosiu kažkada skaitytą gražų pasakojimą.

Vienoje šalyje buvo pardavinėjami nuostabaus grožio paukščiai, kurie buvo uždaryti į didžiulį narvą. Vieną dieną atėjo žmogus ir paklausė, kiek kainuoja visi paukščiai,. Visų nuostabai, jis nesiderėdamas, sumokėjo įvardintą sumą už visus paukščius. Dar labiau visi nustebo, kai pakeleivis nupirkęs paukščius, atidarė narvą ir visus juos išleido į laisvę.
Tai ir yra atpirkimas, kitaip tariant – išlaisvinimas, prieš tai sumokėjus kainą. Viešpats Jėzus Kristus atėjo iš dangaus, kad atpirktų savo žmones, išlaisvintų juos iš nuodėmės ir šėtono nelaisvės. Atpirkimo kaina – Jo mirtis ant kryžiaus.
Jėzus atėjo į žemę, tapo mirtingu žmogumi. Pirmiausia Jis mokė pažinti Dievo meilę ir gailestingumą. Savo pavyzdžiu mokė mylėti Dievą ir vienas kitą.Tačiau svarbiausia Jo misija – per kančią ir mirtį atpirkti Dievo mylimus žmones.

Mielieji, Jėzus gyvendamas žemėje atliko daug nuostabių darbų, kurių neįmanoma pamiršti. Svarbiausia Jis mokė visus darbus daryti su meile, pasiaukojimu.Didysis penktadienis skirtas tam, kad mes apsispręstume už tokią meilę, kuri myli iki galo, apsispręstume kaip Kristus nuolankiai su dėkingumu priimti savo kryžių. Ir nesvarbu, kad ir kas tai būtų, - ar ištikimas tarnavimas be įvertinimo, be atlygio; ar meilė be atsako, be dėmesio; ar skaudi vienatvė, verčianti kentėti; ar vaikai, kurie neina į bažnyčią, kurių vertybių skalė prieštarauja tavo tradicijoms, papročiams ar kt. Visa tai, turime priimti vardan Jėzaus, iš begalinio dėkingumo Jam už mūsų atpirkimą.

Mielieji, išgyvendami Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, paklauskime savęs: „Kur aš esu? Tarp Kristaus bičiulių ar tarp Jį kryžiuojančių budelių?“ Tai pat paklauskim savęs: „Kas aš esu? Išdavikas Judas ar Simonas Kirenietis? Drąsi Veronika ar bailusis Petras? Rankas nusiplaunantis Pilotas, Jėzų išjuokęs Erodas ar viena užjaučiančių moterų , Jėzų laidojantis Juozapas?

Jei apsisprendėme būti su Jėzumi, karštai prašykime Šventosios Dvasios, kad sustiprintų mus visuose pasiryžimuose sekti Jėzumi, kaip Jis nuolankiai ir paklusniai vykdyti Dievo valią, kantriai su meile nešti savo gyvenimo kryžių. Amen.