Mieli broliai ir seserys Kristuje. Šiandien švenčiame paskutinį advento sekmadienį. Todėl paklauskime savęs: „ Ar palietė mano širdį žinia apie Mesijo atėjimą? Ar išsitiesino godumo ir geidulingumo takai? Ar nulyginti egoizmo, garbės troškimo kalnai? Ar tas šėtoniškas „Ašš... Ašš...“ dar vis neleidžia su meile žvelgti į kiekvieną, nors ir nelabai mielą mano širdžiai žmogų?“Šiandien Evangelijos liturgija į pagalbą mums siunčia visų mūsų dangiškąją Motiną Mariją. Ji yra mums tyrumo, nuolankumo, vaikiško patiklumo, meilės ir tikėjimo Dievu pavyzdys. Per tai ji gavo neįkainuojamą Dievo dovaną – tapti Jo Sūnaus Motina. Ji tapo Kristaus paslapties dalimi, todėl, kad įtikėjo: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1,45), - tarė jai Elžbieta.Tai žodžiai, į kuriuos turėtume gerai įsiklausyti ir įsigilinti. Jie turi paskatinti mus nuolankiai, su pasitikėjimu atverti širdis Viešpačiui, priimti Jį su meile ir pavesti Jam savo gyvenimą, kaip tai padarė Marija. Marijos gyvenimas, kaip ir visų mūsų, buvo perpintas įvairiausių išbandymų. Dažnam sunku atsispirti įvairiausioms gyvenimo pagundoms, sunku atsilaikyti prieš tamsiais gyvenimo jėgas, todėl žmogus puola į neviltį, jį apima depresija. Paguodos ir nusiraminimo ieško ne Dievo glėbyje, o svaigaluose, pasilinksminimuose, kūno įgeidžių pasitenkinime.

Marija buvo įtikėjusi, kad Dievo valia yra pati didžiausia vertybė, net ir tada, kai jos nesupranti ir atrodytų nepakeliama.
Evangelijoje girdėjome, kaip Marija išgirdusi Dievo atsiųstą žinią per angelą, „sumišo ir galvojo sau, ką tai reiškia“. (Lk 1,29). Vargu, ar iki galo suvokė ir tolimesnius angelo paaiškinimus, tačiau meilė ir pasitikėjimas Dievu, leido jai paklusti ir ištarti: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38).
Sakydama „taip“ Marija įtikėjo tuo, kas atrodytų neįmanoma. Įtikėjusi, ji kantriai pakėlė visus išbandymus – apkalbas, pažeminimo jausmą, Juozapo pasmerkimą, nes negalėjo jam išduoti savo paslapties. Ji tikėjo Dievo galybe bei gailestingumu „tiems, kurie jo klauso“ (Lk 1,50).
Vaikystėje mama išmokė poterių, atvėrė kelius pas Jėzų, kiekvieną sekmadienį nusivesdavo į bažnyčią. Tuomet pažinau visai kitą pasaulį. Nuo tada niekada nesijaučiau vienas. Šventai tikėjau, kad gerasis Dievulis padeda visiems, kurie Jo klauso. Jau tada mano vaikiškoje širdyje gimė mintis – būti kunigu, pašvęsti gyvenimą Dievui. Anais laikais išties labai maža vilties, galima sakyti visiškai absurdiška buvo galvoti, kad šiai svajonei bus lemta išsipildyti, tačiau Dievo valiai „nėra negalimų dalykų“ (Lk 1,37).
Priimdami Dievo valią, mes turim susitaikyti su tuo, kad mums bus siunčiami išbandymai, kartais atrodytų nepakeliamai sunkūs, žeminantys ir beprasmiai. Tuomet stiprybės turim semtis iš Marijos vaikiško pasitikėjimo Dievu. Ar kiekviena šių ir visų laikų Motina nebūtų suabejojusi gera Dievo valia, jeigu jai tektų sunkioje padėtyje kažkur keliauti, po to gimdyti visiškai nepriimtinuose, blogiausiose sąlygose? O vėliau viską palikus keltis vidurnaktį, bėgti kažkur į nežinomą šalį?
Įsivaizduokime dabartinę sutuoktinių porą, kuriai naktį būtų apreikšta, kad turi keltis, palikti sunkiai įgytą butą, visas santaupas (argi naktį gali jas pasiimti iš banko? ) ir bėgti į svetimą šalį, be jokių garantijų saugiam gyvenimui. Ar pasielgtų ši pora taip, kaip pasielgė Marija? Tuo tarpu Marija besąlygiškai vykdė Dievo valią. Ramiai, be jokių abejonių, ji paklūsta, nes visos mintys, buvo susietos su Dievu, o ne su žemiškais turtais.
Pagaliau Sūnaus pažeminimas, neteisingas apkaltinimas, kančia ir žiaurus susidorojimas. Jėzus, Dievo Sūnus, baisiose kančiose miršta ant kryžiaus, kentėdamas neapsakomus skausmus.
Mūsuose ne vienam toks išbandymas sugriautų bet kokį tikėjimą. Marija stovėdama po kryžiumi per daug neanalizuoja įvykių, ji tiki, kad viskas, kas vyksta yra Dievo valioje. Jėzus pats pasirenka kryžių, kad įvykdytų Dievo valią – žmonijos atpirkimą.
Taip ir mes, mielieji, turėtume mąstydami apie Dievą, tvirtai atsispirti piktojo gundymams vadovautis grynai žmogiška logika, kuri verčia analizuoti, lyginti, veda į nusiminimą ir nusivylimą. Tik nuoširdus tikėjimas gali padėti suprasti Dievo valią, ją vykdyti net tada, kai ji bus nepaprastai sunkiai priimama.
Vos kelios dienos liko iki visiems mums brangios šventės. Jei norime, jei trokštame, kad mūsų širdyse gimtų Kristus, mes turim kaip Marija gyventi tikėjimu ir meile. Su jai būdingu nuolankumu, vaikišku tyrumu bei pasitikėjimu priimti Jėzų į savo širdis. Amen.