2007-04-08

„Linksma mano širdis, džiūgauja visa mano gyvastis!“ (Ps 16, 9) – džiaugsmingai nuskambėjo psalmės priegiesmis.
Šiomis dienomis visi liturginiai tekstai – skaitiniai, psalmės, priegiesmiai ir giesmės kviečia velykiniam džiaugsmui ir svarbiausia norima, kad tas džiaugsmas nebūtų vienkartinis, momentinis, kad tai būtų amžinosios laimės Danguje simboliu.

Kad tas džiaugsmas būtų pilnesnis, tikresnis nuo Velykų atšaukiami pasninkai ir visi kiti kūniški apsimarinimai.
Daugelis šių dienų krikščionių yra praradę tikrąjį Velykų džiaugsmo pojūtį. Jie džiaugiasi pavasariu, atgimstančia gamta, tačiau tai nesusieja su Velykomis.

Tuo tarpu aktyvioji Bažnyčia Jėzaus Kristaus Prisikėlimą – Velykas susiedavo su visos Kūrinijos atsinaujinimu. Jie Velykų slėpinyje įžvelgė tikrąjį pavasarį – gyvenimas stipresnis už mirtį – Kristus nugalėjo mirtį ir padovanojo mums amžinąjį gyvenimą.

Per gavėnią apmąstėm Jėzaus kančios kelią, tuo pačiu pažvelgėm į savo sielos žaizdas. O štai nuo dabar mes atsigręžiam į naują gyvenimą. mes kviečiami penkiasdešimt dienų eiti prisikėlimo keliu, kuris gydo mūsų sužeidimus, nuoskaudas, moko naujai gyventi.

Velykiniu laikotarpiu bus skaitoma Apaštalų knyga, kuri yra ne šiaip ankstyvosios Bažnyčios istorija, bet apaštalų liudijimai apie galingą Dievo veikimą, Šventosios Dvasios galią, kuri perkeičia žmones.

Apie tai liudija šv. Petro atsinaujinimas, persikeitimas. Prisiminkime jo bailumą, neryžtingą elgesį, kai suėmė Kristų, iš baimės jis net tris kartus išsižadėjo savo mokytojo.

O štai šios dienos pirmajame skaitinyje matome visai kitą žmogų. Jis, pakėlęs balsą prabilo: „Jūs judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai (...) įsidėmėkite mano žodžius! (Apd 2,14). “Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį (…), tą vyrą (…), kurį jūs nedorėlių rankomis nužudėte prikaldami prie kryžiaus, Dievas jį prikėlė išvaduodamas iš mirties kankynės” (Apd 2, 22-24).

Kas gi taip paveikė Petrą? Kodėl jis tapo toks drąsus ir ryžtingas?

Atsakymas vienas – jis išvydo prisikėlusį iš mirties Jėzų Kristų, jis buvo liudininkas Dievo pergalės prieš nuodėmę ir piktąjį.

Jis, kaip ir kiti pirmieji apaštalai, tapo liudininku visa to, ką jiems kalbėjo Kristus būdamas tarp jų žemėje: „Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite!” (Jn 14,19).

Apaštalai tapo liudininkais išsipildant Kristaus pažadui: „Globėjas – Šventoji Dvasia- kurį mano vardu Tėvas atsiųs - Jis išmokys visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 24).

Iš tiesų Dievas ne tik prikėlė Jėzų, bet per Jį išliejo Šventąją Dvasią visiems, kurie Jį tiki. Apie tai šv. Petras kalba: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinėn išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo!

Jūs tai matote ir girdite“ (Apd 2, 32-34). Tačiau nuo pat pirmųjų akimirkų, kai moterys aptiko tuščią kapą, kai angelas pranešė joms, kad Jėzus prisikėlė, ir jos – pirmosios liudininkės – „apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo“skubėjo „pranešti mokiniams“ (Mt 28, 8), piktosios jėgos darė savo. Kaip girdėjome Evangelijos skaitinyje „keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę“ (Mt 28, 11).

„Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: „Sakykite, kad jums bemiegant jo mokiniai, naktį atėję, jį išvogė“ (Mt 28, 12-13).

Ir iki šių dienų piktosios jėgos bando sumenkinti Prisikėlimo slėpinį, pasėti abejonių sėklą. Bažnyčia kaip niekad yra puolama visais įmanomais būdais.

Mielieji, visose Evangelijose moterims, atskubėjusiomis prie kapo pasirodė angelas, kuris nukreipia jų mintis į Prisikėlusįjį. Jis paaiškina žodžius, kuriuos joms buvo sakęs Jėzus, dar būdamas gyvas: „Jo čia nebėra, Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs(...). Jis prisikėlė iš numirusiųjų ir eina pirma jūsų į Galilėją“ (Mt 28, 6-7). Šiais laikais mes mažai prisimename Dievo siųstuosius angelus, tačiau mes negalim kalbėti apie prisikėlimą, nesikreipdami į Prisikėlimo angelą. Per angelą Dievas veikia mūsų pasaulį. Per angelą mes galim patirti Dievo išganingąjį veikimą, išvysti Jo šviesą, kuri išsklaido visus tamsius grėsmingus debesis, sukaupusius virš mūsų, virš Bažnyčios.

Per angelą į mūsų gyvenimą įžengia kitas pasaulis, Dievo pasaulis, daug šviesesnis, giedresnis, nešantis džiaugsmą. Tuo angelu gali būti mus prakalbinantis, į mus žvelgiantis žmogus. Jo žvilgsnio šviesa gali nušviesti mūsų sielą ir tuomet įvyks prisikėlimas. Kiekvieną kartą, kai kito žmogaus akyse pamatome džiaugsmingą švytėjimą, įvyksta prisikėlimas. Kiekvieną kartą, kai kito žmogaus žodis sujaudina, priverčia atsigręžti, džiaugsmingai sudrebėti, įvyksta prisikėlimas.

Mielieji, kiekvieną mūsų užkalbinti gali nebūtinai žmogus. Prisikėlimo angelas gali užkalbinti ir per Dievo žodį.
Kai išgirstas, perskaitytas Biblijos žodis paveikia taip, kad priverčia sudrebėti, persikeisti, tuomet žmogus pats patiria prisikėlimo džiaugsmą.

Mielieji, Velykų laikotarpiu melskime Šventosios Dvasios dar labiau apreikšti mums Prisikėlimo slėpinį, prašykime Dievo malonės išgirsti angelą, kai jis užkalbina ir priverčia nusigręžti nuo visų tų, kurie nori įtikinti, kad šiame pasaulyje viešpatauja tamsybių karalius, kad pasaulyje nieko naujo nėra. Netiesa! Jėzus nugalėjo tamsą, Jis prisikėlė ir šį prisikėlimo stebuklą kasdien išgyvenkime veikiami Šventosios Dvasios ir Prisikėlimo angelo. Amen.
                  Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius