Kristaus Krikšto iškilmė pirmiausia iškelia klausimą: „Kodėl tobulam Dievo Sūnui reikėjo Krikšto?“ Evangelistas Matas į Jono Krikštytojo lūpas įdėjo Jėzaus pasakytus žodžius: „ Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane! Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3,14-15). Taigi, pirmiausia Jėzus tai padarė dėl mūsų. Per atgailos Krikštą Jis visiškai susitapatino su mumis. Jis prisiėmė visų mūsų nuodėmes, kad vėliau jas atpirktų ant kryžiaus.

Jono Evangelijoje Jonas Krikštytojas, matydamas ateinantį Jėzų taip ir pasako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1,29). Pakrikštytas vandeniu, Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes ir nešėsi jas iki pat mirties ant kryžiaus. Jėzaus kryžius yra Jo Krikšto viršūnė. Jokūbui ir Jonui panorėjus, „sėdėti vienam Jėzaus šlovės dešinėje, kitam – kairėje“ (plg Mk 10,37), Jėzus atsakė: „ Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš geriu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ (Mk 10,38). Antra, Jėzaus Krikštas žymi Jo viešosios tarnystės pradžią, Jo atėjimą į žmonių bendruomenę. Priimdamas Krikštą Jėzus tarsi išreiškė norą gyventi ir dalyvauti bendruomenės narių gyvenime
Taip pat Jis troško, kad ir jie dalyvautų Jo gyvenime. Jėzus tapo žmogumi, atėjo į žemę, pasikrikštijo siekdamas mums leisti patirti savo artumą ir galią. Ar patiriate laisvę, džiaugsmą ir artimą bendrystę su Jėzumi, kai girdite Jo Žodį Mišių liturgijoje ar asmeniškas maldos metu? Tai jūsų, pakrikštyto, Dievo vaiko, paveldas. Po Krikšto prasidėjo naujas Jėzaus gyvenimo tarpsnis. Jis mokė su galia, gydė ligonius, išvarydavo demonus, darė stebuklus ir daugelį kitų nuostabių darbų, liudijančių Jo dieviškąsias galias.

Ir mes esame gavę per Krikšto sakramentą Šventąją Dvasią, kuri veikia mumyse ir skatina daryti gerus darbus. Per Krikštą įgijome ne tik galią skelbti Evangeliją, bet ir buvome visiškai perkeisti. Trečia, Jėzaus Krikštas žymi Jo apsireiškimą žydų tautai. Evangelistas Morkus įspūdingai aprašo Jėzaus Krikštą: „Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1,10-11). Evangelistas neaprašo, kokį įspūdį šis vaizdas padarė susirinkusiems. Ar iš viso jie regėjo balandį ir girdėjo balsą iš dangaus? Kai Saulių, būsimą apaštalą Paulių, prie Damasko apšvietė iš dangaus šviesa, jo bendrakeleiviai „stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė“ (Apd 9,7). Kaip pastebime per Jėzaus Krikštą ant Jordano upės krantų apsireiškė visa Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Taip Jėzaus tarnystės pradžioje Dievas leidosi būti naujai pažintas.  Pamaldūs žydai Trejybės sąvokos neturėjo, todėl Apsireiškimas kaip Trejybė, Dievas atskleidė, kad įvyko kažkas naujo. Karalystė, kurią įkurti žemėje buvo pasiųstas Sūnus, yra visiškai nauja, o ne tęsinys arba restauravimas to, kas jau yra. Dievas trokšta, kad mes nebūtume pabira visuomenė, gyventume kas sau. Jis trokšta, kad visi būtume sujungti meilės saitais, kaip Trejybės Asmenys. Savaime kyla klausimas: „Kokiomis aplinkybėmis šiandien Krikštas teikia man kažkokią reikšmę? Ar išgyvenu, kad esu pakrikštytas ir ar tai daro mane kitokį, nei yra nepakrikštytieji?

Yra ir daugelis būdų tai patirti. Įvardinsiu tik keletą jų:  Pirma. Kiekvieną kartą, kai kalbu „Tėve mūsų“ ir kalbu iš širdies, sąmoningai, patiriu savo krikštą, kaip galimybę būti mylimu Tėvo sūnumi. Kai kreipiuosi į Dievą kaip į „Tėvą“, aktualizuoju, išpažįstu ir įgyvendinu savo krikštą.  Antra. Kiekvieną kartą, kai kasdienybėje apsisprendžiu gyventi pagal Kristų. Pavyzdžiui, apsisprendėte kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose, rekolekcijose, adoruoti Švč. Sakramentą ir t.t. Šie apsisprendimai yra pagal Kristų, jie kyla iš mūsų krikšto. Trečia. Kai surandu savyje jėgų palaidoti nuodėmingą praeitį ir žvelgti į priekį, tai vėl galiu padaryti tik remdamasis savo krikštu. Būtent šis sakramentas man duoda jėgų. Ketvirtąją situaciją nusakysiu šv. Pauliaus žodžiais: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12,13). Kitaip tariant, kai patiriame Bažnyčios vienybę, solidarumą su pakrikštytaisiais broliais, mes išpažįstame krikšto vienijančią jėgą, visus krikščionis padarančią vienu Kūnu su Jėzumi.

Pateikiau tik keturias situacijas, kai šiandien, čia ir dabar gyvendamas jaučiu veiksmingą savo krikštą. Krikštas nėra tolimas kažkada įvykęs vyksmas, kurio net neatsimename. Jis reiškia, kad būtent dabar esu Tėvo mylimas, esu sukurtas pagal Jo Sūnaus paveikslą, esu pajėgus apsispręsti gyventi pagal Evangeliją, įstengiu palaidoti savo nuodėmingą praeitį ir žvelgti į priekį, galiu įsijungti į savo bendruomenės gyvenimą ir aukotis vardan Bažnyčios gerovės. Amen.