Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

II eilinis sekmadienis, B (Jn1,35-42)(2015-01-18)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Pereitą sekmadienį minėjome Kristaus Krikštą. Šv. Mišių liturgijoje skaitėme evangelisto Morkaus aprašomą Krikšto įvykį. Jei prisimenate, po krikšto „vos tik išbridęs iš vandens Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi“ ((Mk 1,10-11). Taip Jėzus pirmą kartą apsireiškė žydų tautai.

Šiandien Jis vėl ateina prie Jordano upės, kur randa Joną ir jo mokinius. Jonas tebebuvo ten pat, kur krikštijo, kur pirmą kartą lyg ir atsitiktinai susitiko su Jėzumi. O šiandien jis laukia Jėzaus. Kartu du jo mokiniai. „Išvydęs ateinantį Jėzų, Jonas tarė: „Štai Dievo avinėlis!“ (Jn 1,36). Apie Dievo Avinėlį pranašas Jonas ir jo mokiniai greičiausiai žinojo iš Senojo Testamento. Prisiminkime kaip Išėjimo knygoje aprašomas izraelitų išlaisvinimas iš Egipto žemės. „Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui Egipto žemėje“ (Iš 12,1) (...) „Reikia paimti avinėlio kraujo ir juo patepti šonines ir viršutinę durų staktas“ (Iš 12,7) (...) „Aš eisiu per Egiptą ir išžudysiu visus jo pirmagimius (...), o kraujas ant staktų namų, kur jūs gyvensite, bus jus saugantis ženklas“ (Iš 12,12-13).

Ir mes kiekvienų Mišių aukoje, suklaupę maldaujame: „Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmę, pasigailėk!” Mes tikime, kad šie burtažodžiai išlaisvins mus iš nuodėmių naštos, padės išeiti iš tamsos karalystės į šviesą.
Mokiniams Jono ištarti žodžiai padarė įspūdį. Jie susidomėję „nuėjo paskui Jėzų“ (Jn 1,37). „Ko ieškote?“ (Jn 1,38) - padrąsino mokinius atsigręžęs Jėzus, nes pastebėjo du jaunikaičius, nedrįstančius prieiti arčiau. Mokiniai savo reikalą laikė tiek svarbų, kad nenorėjo aiškintis kelyje, todėl atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“ (Jn 1,38). Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jie nuėjo, pamatė kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį“. (Jn 1,39)
Mes galime tik pavydėti tiems dviem mokiniams. Jie visą dieną bendravo su Išganytoju ir Jo pamokymai paveikė juos taip, kad vienas iš jų – Andriejus „rado, visų pirma, savo brolį Simoną ir jam pasakė: „Radome Mesiją (tai reiškia Kristų)“ (Jn 1, 41).

Evangelijoje įvardijamas tik vienas iš dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir sekė Jėzų. Kas tas antrasis? Greičiausiai, tai pats evangelistas Jonas, tačiau jo vietoje galėjo būti kuris nors kitas. Pagaliau galime įsivaizduoti save, kurie ieškome Jėzaus, norime sekti Jį, išgirsti Jo žodžius ir, kaip Jono mokiniai, pilni džiaugsmo trokštame pasidalyti rastuoju turtu su kitais. Deja, ne kiekvienam lemta išgyventi susitikimą su Jėzumi, ne taip lengva įrodyti, kad Jis buvo yra ir bus!
Genialus rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis buvo nuostabus žmogaus sielos gelmių skaitytojas. Jo romanai persunkti dramatiškumu amžinojo žmonijos klausimo: „Yra Dievas, ar jo nėra?“ Ypač tai ryšku romane „Broliai Karamazovai“. Mintys, kurios gvildenamos šiame romane yra gyvos ir aktualios iki šių dienų.

Vienas iš brolių Ivanas teigia, kad Dievo nėra, jam nepriimtinas Dievas toks, apie kokį kalba Bažnyčia. Pavyzdžiui, jam nepatinka, kad Dievas, kuris laikomas geru ir visagaliu, leidžia nekaltiems, ypač kūdikiams, kentėti. Jo manymu Kristus turėtų apsireikšti kitoks: turėtų daugiau taikytis prie žmonių, būti praktiškesnis, daugiau atsižvelgti į gyvenimo sąlygas ir žmonių reikalavimus. Jis turėtų leisti patiems žmonėms tvarkyti ir spęsti savo gyvenimo problemas.
Tuo tarpu jo brolis Alioša nuoširdžiai ginčijosi ir įrodinėjo, jog Dievas yra. Vyresnysis brolis neneigė Dievo buvimo, tačiau negyveno pagal Dievo valią, panašiai nepaisė Dievo ir jų tėvas. Jis ciniškai pareiškė; „Aš tikiu Dievą, bet neesu su Juo ir amžinybėje tikriausiai nebūsiu su juo.“

Ar tai nepažįstama mums visiems istorija, kuri aktuali ir šiandien? Savo aplinkoje mes galime atrasti visus Karamazovų šeimos personažus. Yra, kurie jaučia džiaugsmą išpažindami savo tikėjimą ir yra, kurie ieško naujo Kristaus, nori Jį prisiderinti prie savo gyvenimo. Siekdami nuraminti savo sąžinę, jie bando vaizduoti Dievą tokį, kuris nesmerkia, o atleidžia, nebaudžia, o pateisina, kuris yra tik meilė, o ne teisingumas. Toks Dievas yra patogus, bet nėra tikras Dievas. Toks žmogaus mąstymas veda į pagundą save patį pastatyti Dievo vietoje: „Aš pats sau esu Dievas“ – girdime išdidų, dažniausiai turtuose paskendusio pasakymą. Turint tokį norą, sieloje gimsta neapykanta jam ir žmogus pradeda kovoti prieš jį.

Taip gimė komunizmas, kuris atvirai kovojo su Dievu. Komunizmas pralaimėjo, kaip pralaimėjo ir visos kitos teorijos prieš Kristų, nes Jis pasakė: „Tu esi Petras - Uola; ant tos Uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18). Daug kančių ir vargų patyrė Bažnyčia, tačiau kaskart ji darosi stipresnė, švaresnė, daug daugiau laimi šventųjų, kurie kankinio mirtimi žuvo liudydami Evangeliją. Simono vardas reiškia „Dievas išklausė“ ir štai nuo šiol jis vadinsis „Uola“. Biblijos pasaulyje pakeisti vardą reiškia pakeisti likimą, pašaukimą, gyvenimo kelią, patį asmenį. Kiekvieno, kas pažino Jėzų, įsileido Jį į savo širdį, yra perkeičiamas gyvenimas. Jis jau nebegali likti toks, koks buvo iki to.

Šiandien Evangelija siūlo mums kitą gyvenimo būdą – „Ateikite ir pažiūrėkite, kur aš gyvenu!“ – kviečia Kristus.

Pabėgę nuo gyvenimo triukšmo, suklupę prie tabernakulio, nurimę ir pasinėrę į tylą, mes išgirsime Kristaus pamokančius žodžius, pajusime Jo meilę ir gailestingumą. Ateikime ir pasižiūrėkime, kur Jėzus gyvena, paveskime jam savo slapčiausias mintis, kančias ir vargus. Jis tikrai išgirs ir pamokys kaip reikia gyventi, kad įsiviešpatautų taika, ramybė ir meilė. Amen

 
Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015