Brangūs broliai ir seserys Kristuje, švęsdami antrąjį Gavėnios sekmadienį kasmet skaitome Jėzaus Atsimainymo istoriją.
Evangelijos ištraukoje pagal Morkų girdėjome: „Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą, Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną“ (Mk 9,2).
Jei skaitote Bibliją, tai atkreipėte dėmesį, kad kalno viršūnė simbolizuoja susitikimą su Dievu. Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos Dievas Abraomui kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“ (Pr 22,2).
Abraomas paklusniai vykdė Dievo valią, padarė viską, kaip jam buvo liepta. Kai viskas buvo suruošta, ant kalno iš dangaus išgirdo Viešpaties angelo žodžius: „Nekelk rankos prieš berniuką (...). Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“ (Pr 22,12).
Evangelijoje girdėjome minint du Senojo Testamento pranašus. Pirmasis - Mozė, su kuriuo ant Sinajaus kalno „Viešpats kalbėdavo veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33,11), - skaitome Išėjimo knygos 33 skyriuje, 11-toje eilutėje. Prieš mirtį Mozė užkopė į Nebo kalną, Pisgos viršūnę, esančią prieš Jerichą ir Viešpats parodė jam visą kraštą, sakydamas: „Tai yra kraštas, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui (...). Leidau tau pamatyti savo akimis, bet tenai tu nenueisi“ (Įst 34,4). Ten Mozė ir mirė.
Kitas pranašas Elijas, kilus Samarijoje badui dėl žydų tautos nepaklusnumo Dievui, atnašavo ant Karmelio kalno auką ir nužengusi Viešpaties ugnis sudegino deginamąją auką. Tai matydami visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: „Viešpats yra Dievas! Tik Viešpats yra Dievas! (1Kor 18,39). Taip žydų tauta nustojo garbinti stabus ir atsivertė į Dievą. Vėliau Elijas patyrė susitikimą su Dievu ant Horebo kalno.
Evangelijose daug kartų skaitome apie įvykius ant kalno. Nuo Palaiminimo kalno nuskambėjo garsūs Jėzaus palaiminimai, - tai tarsi kiekvieno krikščionio elgesio kodeksas. Evangelijoje pagal Luką skaitome: „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį melsdamasis. Išaušus rytui, jis pasišaukė dvylika; juos ir pavadino apaštalais“ (Lk 6,12-13). Taip mes sužinome, kad pirmuosius apaštalus iš mokinių tarpo Jėzus taip pat išsirinko ant kalno, prieš tai per maldą neabejotinai bendravęs su Tėvu.
Prieš kiekvieną svarbų sprendimą Jėzus pasitraukia į nuošalę, dažniausiai į kalną melstis. Jeruzalėje toks kalnas buvo Alyvų kalnas. Luko Evangelijoje skaitome: „Išėjęs iš ten (turime omeny iš Paskutinės Vakarienės menės), Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną“ (Lk 22,39). Čia Jis meldėsi prieš savo kančią ir mirtį. Pagaliau Jėzus nukryžiuotas buvo ant Golgotos kalno.
Šiandien girdėjome vieną gražiausių ištraukų apie Jėzaus dieviškumo šlovę ant Taboro kalno. Jėzaus Atsimainymas aprašomas visose trijose sinoptinėse Evangelijose. Apaštalas Morkus aprašo šį įvykį po to, kai Petras išpažįsta Jėzaus dievystę, kai Jis pirmą kartą prabilo apie kančią ir prisikėlimą, po to, kai Jėzus miniai ir savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mk 8,34).
Taigi Evangelijoje girdėjome: „Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno“ (Mk 9,2). Pagal tradiciją šiuo kalnu laikomas Taboras, kurio aukštis 588 m. Kadaise buvo manyta , kad tai Hermonas, kuris aukštesnis nei 2700 m. Tačiau evangelistų minimi kalnai turi labiau teologinę prasmę nei geografinę. Jau Kalno pamokslas siejamas su nežinomu kalnu, todėl mintys krypsta į Sinajaus kalną, kur buvo sudaryta Dievo Sandora su Izraelio tauta. Štai kodėl pasakojime apie Atsimainymą pasirodo Senojo Testamento pranašai Mozė ir Elijas, kurie siejami su Sinajaus kalnu. Petro pasiūlymas pastatyti tris palapines primena per dykumą keliaujančio Izraelio „palapines“. Pagaliau Jėzaus spindesys primena Mozę, kuriam nulipus nuo Sinajaus kalno „veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu“ (Iš 34,29).
Popiežius Pranciškus vienoje homilijoje sakė: „Jėzus yra naujasis Mozė“. Iš tiesų Kristus yra naujo ir tobulo Dievo buvimo simbolis. Jis pakyla į naująjį Sinajų, kad duotų pasauliui Naująją Sandorą – pirmosios pilnatvę. Jis yra aukščiausias tarpininkas tarp Dievo ir Žmogaus, kur kas labiau pranokstantis pranašus Mozę ir Eliją.
Mieli broliai ir seserys, skaitydami Bibliją, mes nuolat atrandame pasakojimų apie paprastus žmones, kalbančius su Visagaliu Dievu. Jau minėjome Abraomą, Eliją ir Mozę, prisiminkime Dovydą, Jobą, Izaiją – Senojo Testamento atstovus. Naujajame Testamente žinome Marijos pokalbį su Viešpaties angelu Gabrieliumi, per sapną ne kartą Viešpaties angelas įspėjo šv. Juozapą. Prisikėlęs Kristus ne tik bendravo su savo mokiniais, bet pasirodė būsimajam apaštalui Pauliui, kuris iki to buvo aršus krikščionių persekiotojas.
Jei visi iki tol pasakojimai apie Dievo susitikimą su žmogumi neįtikina, tai Jėzaus Atsimainymo įvykis tikrai padeda įtikėti, kad bendrystė su dangumi yra įmanoma.
Šiandien turėtume klausti savęs: „Ar Jėzus daro įtaką mano tikėjimui šv. Mišiose, maldoje ir skaitant Šv. Raštą? Ar tikiu ir turiu vilties išgirsti, ką Dievas nori man pasakyti ir ar būsiu perkeistas?“ Kaip atpažinti, kad Jėzus kalba mums? Mielieji, Jėzus veikia įvairiai. Pavyzdžiui, jei savo širdyje jaučiate troškimą šlovinti Viešpatį ir dėkoti už Jo meilę; arba imate vis labiau nekęsti nuodėmės ir skubate prie klausyklos susitaikyti su Dievu; arba dalyvaudami Eucharistijoje išgyvenate didžiulę laimę, ramybę ir džiaugsmą; arba jaučiate didesnį norą rodyti daugiau meilės ir dėmesio savo šeimai, artimiesiems, bendruomenės nariams. Visa tai Jėzaus veikimas mumyse.
Per Gavėnią mes kalbame apie kryžiaus nešimą, apie nuodėmės numarinimą, tačiau kai Petras, Jokūbas ir Jonas regėjo Jėzaus dieviškumą, Jo šlovę taip ir mes turime trokšti regėti Jėzaus šlovę, turime būti įsitikinę, kad galutinis tikslas ne mirtis, bet amžinasis gyvenimas, kurį pažadėjo Jėzus mums, tikintiesiems Jo galia , meile ir gailestingumu. Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje sako: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8,31)
Tegul ši viena labiausiai viltį teikiančių eilučių Šv. Rašte stiprina ir lydi mus šioje Gavėnios kelionėje. Amen.