Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien pradedame Didžiąją, Skausmingąją savaitę, kai žingsnis po žingsnio, kartu su Jėzumi keliausime Jo kančios ir mirties keliu. Visa, ką Jėzus sakė ir darė žemėje vedė į šią savaitę.

Nemažai laiko praleidęs su mokiniais, parodęs daug ženklų, rodančių Jo dievystę, Jėzus paklausė: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16,13) ir po to klausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“(Mt 16,15-16). „Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16,21).

Tada Petras bandė Jį sudrausti, tačiau sulaukė griežto pabarimo: „ Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16,23). Dar du kartus Jėzus kalbėjo apie kančią ir mirtį bei prisikėlimą Jeruzalėje, tačiau mokiniai tik nuliūdo, nes nieko nesuprato. 

Ir tai Jėzus ryžtingai nukreipė žvilgsnį į Jeruzalę. Evangelistas Morkus rašo: „Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo“ (Mk 10,32). Jėzus dar kartą mokiniams ėmė sakyti, kas Jo laukia Jeruzalėje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai Jį pasmerks mirti, atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels (Mk 10.33-34). Mokiniai dar vis lieka akli ir nieko nesuprantantys, du iš jų – Jokūbas ir Jonas netgi išdrįsta prašytis: „... duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam kairėje!“ (Mk 1,37).

Šiandien mums šis prašymas atrodo visiškai absurdiškas, tačiau pamąstykime, kiek daug kartų esame mes asmeniškai atsidūrę tokių prašytojų gretose, kai neįvertiname savo gebėjimų, siekiame aukštesnių postų, būti šlovės viršūnėje.
Šiandien Šv. Mišios prasidėjo Jėzaus kaip Garbės Karaliaus, Mesijo įžengimu į Jeruzalę minėjimu. Palmių šakelės kunigų rankose, žydinčių gėlių puokštės mergaičių rankose, tikinčiųjų procesija ir skambantis: „Osana!“, - tai tik mažytė dalelytė to, kas vyko prieš du tūkstantmečius.

Mesijinis žengimas į Jeruzalę aprašomas visose keturiose Evangelijose. Tai buvo įspūdingas žengimas. „Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Mk 11,8-9), - girdėjome Evangelijoje. Minia buvo tokia didelė, kad net fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“ (Jn 12,19), - skaitome Jono Evangelijoje. Tačiau šį džiaugsmą nustelbia girdėta Kristaus kančia pagal Morkų.

Brangūs broliai ir seserys, kviečiu ateinančią savaitę dar kartą perskaityti Kristaus kančią, jei įmanoma visas keturias. Ne tik skaitykite, bet mintimis išgyvenkite kartu su Kristumi tas paskutines akimirkas. Įsivaizduokite save sėdinčius šalia Kristaus, aukojančio duoną ir vyną. Koks Jo žvilgsnis ir balsas? Kartu mąstykite, kaip aš artinuosi prie Viešpaties stalo, ar perkeičia mane Švč. Komunija – Kristaus Kūnas ir Kraujas?

Užkopkite kartu į Alyvų kalną. Ir šiandien Jėzus kviečia pabūti su Juo. Ir šiandien Jo siela mirtinai nuliūdusi dėl mūsų šaltumo, abejingumo, atmetimo. Ar sugebame pasilikti ir budėti prie Švč. Sakramento? Jėzus kviečia mus: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą“ (Mk 14,38). Galbūt jus piktina patyčios, spjūviai į veidą, ant galvos uždėtas erškėčių vainikas, pagaliau Petro išsigynimas, minios riksmas: „Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15,13). Jūs piktinatės ir smerkiate?! Bet ar susimąstote, kad daug kartų kažką išduodate, iš kažko pasityčiojate, kažką neteisingai apšmeižiate, kažkam tarsi spjūvį sviedžiate piktą žodį.

O Jėzus juk yra pasakęs: (...) kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (plg. Mt 25,40).
Ir vis dėlto, kad ir kokie neištikimi, silpni ir netikę esame Jėzaus mokiniai, Jis lieka ištikimas. Jis visa pakelia ir ištveria, nes myli mus ir ištikimai vykdo savo Tėvo valią.

Šiandien išgirdome visą Kristaus kančią. Nuo rytojaus skaitysime dalimis, minėdami kiekvieną svarbų įvykį tą dieną, kai jis iš tikrųjų įvyko. Tad visa dėmėkimės ir tai tegul keičia mūsų širdį. Kiekvieną dieną dėkokime Jėzui už Jo kančią ant kryžiaus. Garbinkime ir šlovinkime Jį, kad šventuoju kryžiumi atpirko pasaulį. Kasdien stiprinkime savo tikėjimą Jėzaus kryžiaus galia. Visą savaitę prašykime Šventosios Dvasios išmokyti mus Kristaus nuolankumo ir paklusnumo dangiškajam Tėvui. Tegul kiekviena mūsų malda baigiasi Jėzaus žodžiais: „Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ (Mk 14,37). Amen.